Jis ir aš. Tai neįmanoma

21.2 skyrius

Reidas nesutiko kalbėtis su Djumu, kol visų pirma neišklausinėjo manęs, ką aš veikiau su Greten. Jaučiausi lyg tardomas nusikaltėlis, kuriam jau švietėsi mirties bausmė.

-O dieve,- murmėjo Reidas susiimdamas sau už galvos. Papasakojau jam nuo tos vietos, kai aš ir Greten susiruošėme susitikti su Leilu, ir baigiau ties sprogstančia mašina. Reidas iš pykčio net išbalo, o jo aršus vaikščiojimas pirmyn ir atgal kėlė man siaubą. Atrodė, kad tuoj prasiverš ugnikalnis.

-Juk ne mane pagrobė, o Greten,- pakėliau balsą negalėdama susitaikyti, kad Reidas tikrai skaito man moralą. Kažin, per ką aš įsivėliau į šituos reikalus.

-Tai turiu džiaugtis, jog tau pasisekė?- suraukė kaktą jis.- Nejau nepagalvojai, kad galėjo nutikti visai kitaip. Vietoj Djumo galėjo būti visai kitas tipas, kuris nebūtų tavęs pagailėjęs!

Prikandau lūpas laikydama griežtą žvilgsnį ir surauktus antakius. Tačiau mano širdis praleido vieną dūžį. Tik dabar suvokiau, kad tik per plauką buvau nuo mirties. Man tikrai galėjo pasibaigti viskas daug greičiau nei maniau.

-Ačiū, bet galėsite bartis po to, kai viską sutvarkysime,- įsiterpė Djumas. Jis stovėjo nuošalyje žvelgdamas į mudu ir jautėsi tarsi nereikalingas.

Reidas žvilgtelėjo į jį tarsi pamiršęs, jog dar vienas žmogus yra šiame kambaryje.

-Gerai,- atsiduso jis nuleisdamas pykčio garus.- Kokios pagalbos iš manęs tau reikia?

Djumas pasitraukė iš savo vietos šiek tiek išeidamas į priekį.

-Galbūt pradėkime nuo to, jog tu dirbi Maklou,- davė užuominą vyrukas. Jis žiūrėjo į Reidą kiek primerkęs akis.

-Ir ką tu nori tuo pasakyti?- mestelėjo Reidas. Kažkodėl man atrodė, kad jis visiškai nenorėjo dalyvauti Greten gelbėjimo operacijoje. Vaikinas atrodė suvargęs. Jo kasdienis žavumas buvo priblėsęs, veidą puošė mėlynės ir susiūtos žaizdos. Kad ir ką jis iškentėjo, tai buvo didžiulė pamoka. Tačiau Reidas jau priklausė stambiam ginklų prekeiviui ir kelio atgal nebebuvo. Aš tuo labiau nieko negalėjau padaryti, nors neseniai degiau iš nekantrumo visus blogiukus pasodinti į kalėjimą. Visgi net ir tokiai kietuolei kaip Greten tai nebuvo lengva užduotis. Netgi galbūt išvis neįmanoma.- Manai, kad Maklou sutelks pajėgas ištraukti savo dukrą? Salesas jau tikriausiai seniai visiems paskelbė, kokį grobį turi, o Maklou ne toks, kuris savo verslą iškeistų į tikrą dukterį.

-Maklou ateis,- paneigė Djumas. Jo veidas nušvito nuo siaubingai geros idėjos.- Nors ir su Salesu dirbau tik trumpam, sugebėjau perprasti jį kiaurai. Tas vyras padarys bet ką, kad tik pasiektų ko nori. O Maklou irgi vienas iš tų, kurie nepasiduoda. Įsivaizduojate, kas bus, kai tie du vyrai atsidurs vienoje patalpoje.

-Taigi tu ir sieki, kad jie susitiktų,- pagavęs mintį ištarė Reidas. Žiopsojau tai į jį, tai į Djumą, bet nesuvokiau, ko kiekvienas iš jų turės imtis.

Djumas linktelėjo piktdžiugiškai šyptelėdamas.

-O kadangi mano darbo susitarimas pas Salesą dar galioja, bandysiu suuostinėti, kur jis ketina susitikti su Maklou. Tuomet jūs galėsite nuvesti farus, kad tuodu susemtų, o aš tuo tarpu būsiu nuošalėje.

Djumas reikšmingai pažiūrėjo į Reidą. Žinoma, kad jis norėjo išsisukti nuo policijos. Jis tikriausiai slėpė daug blogesnius dalykus nei Reidas.

Reidas atlaikydamas tvirtą žvilgsnį galiausiai linktelėjo. Tačiau kai Djumas paliko butą ir išėjo atlikti savo darbo, pastebėjau, kad vaikino veide slankiojo abejonių šešėliai. Jau kartą toks panašus planas buvo paruoštas. Salesas turėjo būti sugautas ir niekas nenukentėti. Bet tuomet viskas nuėjo bloga linkme ir dabar galėjau suvokti, kaip Reidas dėl šito graužėsi. Tai, ką mes ruošėmės daryti, buvo be galo pavojinga. O kad tai suprastum, nereikėjo net gręžiotis į praeitį.

***

Iš Djumo vis dar nesulaukėme jokių žinių. Laikas ėjo, o fronte vyravo tyla. Mane ėmė jaudulys, kuris kratė visą kūną ir neleido susikaupti.

Šiuo metu aš ir Reidas žingsniavome Londone gatve. Buvo vėlyvas vakaras, pasipylė iš darbų grįžtančių žmonių srautas. Nuo parduotuvių vitrinų sklido šviesa, o aplinkui girdėjosi mašinų variklių garsas bei įspėjamieji signalai.

Per visus susirūpinimus ir gyvenimą lyg ant adatų nepastebėjau tikrojo Londono gyvenimo. Juk ketinu praleisti čia visą savo studijų laiką, o manyje vis dar nėra to suvokimo, jog aš pradedu naują gyvenimą. Taip, tai nepažįstamas miestas, čia klaidu ir painu vien norint surasti parduotuvę, tačiau kol kas atrodo neįmanoma, kad ilgainiui tai taps mano namai. Netgi galbūt visam laikui.

Bet visgi dabar mano galvą buvo užgožusios kitos mintys. Pavyzdžiui, kaip galiausiai sužlugdyti Salesą ir priversti jį atsipirkti už savo juodus darbus.

-Žinai, aš galėsiu būti liudininkė,- pradėjau kalbėti mums einant link tilto, vedančio per upę. Priežastis, kodėl mes nesulaukę Djumo žinių nutarėme kažką veikti, buvo ta, kad Reidui paskambino Maklou ir liepė jam prisistatyti. Neva nutiko kažkas svarbaus. Todėl dabar ir žygiavome į tą patį viešbutį, kuriame buvo apsistojęs Maklou.- Salesas juk mane pašovė, o tai tikrai nepridės jam naudos. Be to, pristačiau Maklou siuntinį ir sužinojau apie tai, kas iš tiesų ten turėjo būti. Žodžiu, kad ir ką ruošis daryti Salesas ar Maklou, viskas bus paliudyta.

-Ne, Hedle,- vos tik užbaigiau sakinį atitarė Reidas. Jis sustojo mums įpusėjus pereiti tiltą. Jo balsas tarsi perėjo kiaurai mano kūną. - Tu nedarysi nieko.

Mano akys klausiamai išsiplėtė. Žvelgiau į Reidą net nesuvokdama, jog nustojau kvėpuoti. Vaikinas matydamas mano pasimetimą atsikvėpė ir trumpam užvertė galvą tarsi norėdamas sukaupti jėgų šiam pokalbiui.

-Prieš įveldamas tave į visa tai, nesuvokiau, kiek galiu pridaryti tau žalos. Pripažįstu, kad elgiausi neteisingai iš tavo pusės. Buvau savanaudis, norėjau, jog būtum šalia manęs tikėdamasis, kad gal tavo jausmai man pasikeis. Negalvojau apie pasekmes ir neįvertinau visos situacijos. Tačiau tiesa ta, kad tik dar labiau viską pabloginau. Aš ir vėl elgiuosi, kaip vaikystėje. Bandau išreikšti jausmus per pačius blogiausius veiksmus.

Reido žodžiai gėrėsi į mane tarsi į kempinę. Mano lūpos buvo pravertos, tačiau įstengiau tik nebyliai žiūrėti į vaikiną, kurio labai norėjau nekęsti.

-Nori, kad aš pasitraukčiau?- lėtai paklausiau sausa gerkle.

Reidas nuleido akis rankas susikišdamas į striukės kišenes. Tuomet ryžtingai pakėlė galvą ir nežymiai suraukdamas antakius pažvelgė į mane.

-Taip. Noriu, kad daugiau nesirodytum mano akyse. Viskas baigta. Aš pasitraukiu iš tavojo kelio, o tu iš manojo. Tai ne tavo kova, aš pats pabaigsiu tai, ką pradėjau.

Atrodė, jog mano širdis susprogo. Tačiau nejaučiau jokio skausmo, vien tik su kaupu grįžtančią neapykantą.

-Rimtai?- mano balsas persipynė su įsiūčiu.- Sakai tai dabar, kai tiek daug kartu patyrėme? Kiek buvo galimybių mane palikti ramybėje, o tai darai tik dabar? Po galais, Reidai, tu pats didžiausias šunsnukis! Nori manimi atsikratyti, kai aš nebegaliu sutramdyti savo jausmų tau?

Užsičiaupiau per vėlai suvokusi, kad leidau šiems žodžiams pasklisti iš mano lūpų. Visgi nors ir pastebėjau pasikeitusią Reido veido miną, man tai jau buvo nė motais. Iš dalies gerai, kad tai pasakiau. Dabar jis žinos, koks baisus niekšas jis yra.

-Hedle...- užkimusiu balsu ištarė jis. Vaikinas ištraukė rankas iš kišenės.- Žinau, kad tai jau per vėlu sakyti, bet aš atsiprašau už viską. Nuskriaudžiau tave ir daugybę kartų įskaudinau. Mudu neturėjome atsidurti šioje situacijoje. Šie jausmai mudu abu pražudys. Aš vis darau blogus sprendimus ir keliu tau skausmą. Gali dėl visko kaltinti mane. Pasitrauksiu iš tavo gyvenimo, kol dar labiau visko nepabloginau.- Jis trumpam nutilo žvelgdamas į mane.- Jeigu kada sugebėsi, atleisk man, Hedle.

Tai pasakęs Reidas nuleido akis. Tuomet jis greitai pasitraukė atsukdama man nugarą. Su tuštuma krūtinėje stebėjau jį nueinantį tiltu. Laikiausi iš paskutiniųjų, kad nepratrūkčiau. Prakeikti jausmai vertė mane jaustis silpna. Nenorėjau to. Nenorėjau jausti širdgėlos ar sielos skausmo. Tad apsisukau nebegalėdama daugiau žiūrėti į tolstantį Reidą. Buvo sunku patikėti, kad tai buvo paskutinis kartas, kai jį mačiau.

Reidas Veilsonas dingo iš mano gyvenimo. Troškau, jog tai pagaliau nutiktų, tačiau anaiptol nejaučiau jokio džiaugsmo. Jo palikti pėdsakai įaugo manyje tarsi piktžolės, kurių niekada negalėsiu atsikratyti.