Jis ir aš. Tai neįmanoma

7 skyrius

Galėjau be jokių svarstymų pripažinti, kad turėjau keisčiausius pusryčius savo gyvenime. Kas gali būti beprotiškiau nei valgyti su savo priešu. Iš pradžių jaučiausi nesmagiai, iš manęs pradingo visa drąsa ir atkaklumas. Jaučiausi tarsi papuolusi į Reido spąstus. Tačiau mano akys negalėjo atsitraukti nuo maisto, kuris buvo neribojamas, todėl tam kartui nuleidau savo apsauginę sieną.

-Nesupratau,- nejučia pro praviras duris įkišo galvą Reido mama. Ji buvo išsipuošusi, su savo vyru ketino eiti vakarienės į restoraną.- O kur Klovera?

Tuo metu žiūrėjau televizorių, kurį pati turėjau sutaisyti, tai yra prijungti laidus. Nustojau junginėti kanalus ir pasukau galvą į lovoje įsitaisiusį Reidą, kuris leido laiką telefone. Po pusryčių mudu grįžome į vilą, bet jis buvo trumpam pradingęs, o aš turėjau progos pavaikščioti po kiemą.

-Ji nusprendė grįžti namo. Pas savo tėvą,- atsakė jis nepakeldamas akių.

Ponia Veilson aiškiai nepasitikėdama Reidu įėjo vidun išsiaiškinti visos situacijos.

-Kodėl? Reidai, tikiuosi tu neprisidėjai prie to,- moteris nutaisė griežtą miną.

Nenorėjau kištis, bet vis tiek pasukau galvą laukdama, ką atsakys vaikinas.

-Kloverai reikėjo grįžti namo dėl kažkokių veido procedūrų,- paaiškino Reidas.

Nemaniau, kad jis meluos. Juk galėjo pasakyti tiesą, kad išsiskyrė. Tai neturėtų kelti problemų, tikriausiai ir pati ponia Veilson suprato, kokia Klovera nepakenčiama.

Moteris akimirką galvojo, ar toks dalykas įmanomas. Jos akys lėtai prisimerkė.

-Tada gerai,- galiausiai tarė Marija ir pasisuko link durų.- Niekada nesuprasiu tos merginos. Procedūros jai svarbiau už atostogas...- Tuomet ji staigiai atsisuko į vaikiną.- Tarp kitko, Reidai, mes paliekame tave čia ir norime tave matyti čia, kai grįšime. Aišku? Tai tik vienas vakaras, kai prašau pabūti namie. Rytoj būsi laisvas.

-Žinoma,- šyptelėjo jis pažiūrėdamas į savo mamą.

Marija atsiduso ir suspaudė lūpas bandydama save įtikinti, kad gali pasitikėti savo sūnumi. Tada dar prieš išeidama pasisuko į mane.

-Hedle, tu protinga mergaitė. Prižiūrėk jį.

Kilstelėjau antakius spoksodama į Mariją. Ne visai supratau, ar teisingai išgirdau. Visgi mano reakcija buvo kiek per keista, todėl išspaudžiau skausmingą šypseną ir linktelėjau neva sutikdama su ponios Veilson prašymu. Juk negalėjau atsakyti, kad ne mano reikalas, ką jis veikia. Tai buvo tiesa, tačiau Marija dėjo į mane didesnes viltis nei į savo pačios sūnų.

Kai ponia Veilson atsisveikinusi galiausiai išėjo, nuleidau pečius atsidusdama. Pažvelgiau Reido pusėn. Mane nuliejo šaltas prakaitas, kai suvokiau, kad jis kaip tik žiūrėjo tiesiai į mane, o jo lūpose žaidė kreivas šypsnys. Nenorėjau žinoti, ką tai reiškė, tačiau turėjau nuojautą. Apsauginė siena vėl turėjo būti pakelta.

---

Prie šios vilos pripratau pernelyg greitai. Man net nereikėjo išeiti į lauką, susipažinti su miestu ir pamatyti įžymias vietas. Gavau tokias atostogas, kurių ir norėjau. Beveik.

Kai Veilsonai išvažiavo į restoraną, susiradau serialą "Draugai", kurį galimai rodė visą parą, ir įsitaisiau tikėdamasi, kad neužkliūsiu Reidui, kuris kažkur išėjo iš kambario. Tačiau baisiai klydau. Spėjau pažiūrėti tik vieną seriją, kai staiga durys plačiai prasivėrė.

-Hedle!

-Kas?- susiraukusi persikreipiau lovoje.- Ko nori?

-Einu į klubą. Čia netoliese,- paaiškino jis dairydamasis po kambarį.- Kur mano telefonas? Ir piniginė?

Spoksojau į jį akimirkai praradusi žadą. Bandžiau suvirškinti, kas dedasi.

-Kur tu eini? Ne, ne, ne. Tu niekur negali išeiti,- papurčiau galvą.- Tavo tėvai tau neleido peržengti vilos slenksčio.

-Kol jie negrįš,- pataisė jis.- Dabar jų nėra, tad spėsiu. Beje, tu eini su manimi.

-Norėtum,- prunkštelėjau manydama, kad jis juokauja. Tačiau vaikinas atsisuko į mane. Mano širdis tuo metu vos neiššoko laukan.

-Ne, tiesą sakant nenorėčiau,- atkirto Reidas.- Bet tu esi mano liudininkė, o jeigu eisi kartu su manimi, negalėsi paskųsti mano mamai, nes tada ji palaikys tave neatsakinga.

Vaikino rudų akių žvilgsnis tiesiog prilipdė mano kojas prie žemės.

-Aš neketinu niekur eiti,- paprieštaravau. Pakilau iš lovos. Jaučiau, kad oras kaista.- O kas jeigu tavo tėvai pareis anksčiau? Tada jie turės ką pagalvoti apie mane.

-Nesijaudink, aš žinau savo tėvus. Jie niekada manęs netikrina.

Stovėjau šalia lovos nuleidusi rankas lyg kas jas trauktų žemyn. Kažkuri mano proto dalis šaukė, kad Reido nesulaikysiu, tad turėčiau eiti kartu su juo. Taip galėčiau užtikrinti, kad spėtume laiku grįžti ir nei aš, nei jis nenukentėtų. Žinoma, man vienodai švietė, ar jo kailis nukentės ar ne.

Reidas pasisuko toliau ieškoti savo telefono ir piniginės. Tai reiškė, kad jis duoda man laiko. Tačiau nepagalvoti, o susiruošti. Garantuoju jis mane vis tiek ištemps.

Turėjau apsvarstyti visas išeitis. Jeigu Reidas išeis vienas, o kaip tik tada grįš jo tėvai, ponia Veilson tikrai nebus patenkinta manimi. Bet taip pat jeigu eisiu su Reidu, Veilsonai gali nerasti mūsų abiejų. Tuomet užvirtų košmaras. Tačiau eidama su Reidu, galėsiu jį prižiūrėti ir išimtiniu atveju prisidengti tuo, kad jis mane pagrobė.

Tiesiog idealu...

-Tavo telefonas ant tavo lovos po drabužių krūva, o piniginė turėtų būti džinsų, kurie kabo ant kėdės, kišenėje,- pasakiau neiškentusi. Aiškiai mačiau, kur jis pasidėjo savo daiktus. Nieko nepadarysi, kad esu pernelyg pastabi.

Reidas atsisuko į mane pakėlęs antakius ir su šypsena lūpose.

-Džiugiu, kad priėmei teisingą sprendimą,- pratarė jis.- Duodu tau dešimt minučių, Hedle.

Tai pasakęs jis išėjo iš kambario. Likau stovėti viena su įjungtu televizoriumi, kuriame rodė mėsainių reklamą. Tikriausiai jau nebegaliu atsukti laiko atgal ir išimti iš ponios Veilson galvos idėją pakviesti mane kartu atostogauti.

Gailėjausi dėl daugumos dalykų, tačiau dėl didžiosios dalies buvo kaltas Reidas. Aš ir vėl jam nusileidau.

Man tereikėjo penkių minučių, kol susiruošusi nusileidau žemyn. Nepersirengiau, likau su tais pačiais juodais džinsais, baltais sportbačiais ir juodą laisvą megztinį, kadangi vakare jau buvo atvėsę. Užtrukau tik kol išsipyniau plaukus ir susišukavau, kad bent kiek atrodyčiau panašesnė į merginą, o ne į benamį.

Reidas įsijautęs telefonu rašė kažkam žinutes.

-Gerai,- ištarė jis nepakeldamas galvos.- Tau jau aštuoniolika, ar ne?

-Taip,- atsainiai sumurmėjau.

Tada vaikinas galiausiai pakėlė į mane akis ir tiriančiai nužiūrėjo nuo galvos iki kojų. Žinau, mano rūškanas iš nepasitenkinimo veidas iškart viską pasakė ir visai nenuteikė šėlimui klube, tačiau, mano nuostabai, Reidas šyptelėjo. Jo akys blykstelėjo tarsi kažką slėpdamos. Tikriausiai dar vieną pašaipą apie tai, kaip atrodžiau.

-Bus gerai,- trumpai tarė jis, kad ir ką tai bereikštų.- Eime šėlti.

Jis atidarė duris praleisdamas mane, bet sustojau pažiūrėdama į jį.

-Pala. Aš niekada nesu buvusi klube,- įsikandau į lūpą. O taip, tai labai brandu.

-Tada bus dar linksmiau,- tarė jis išsišiepęs ir parodė ranka judėti pirmyn.

Tiesiog nuostabu. Aš ir Reidas. Klube. Kas su manimi darosi, puolu tiesiai į savo priešo nuregztus tinklus, kai kuo puikiausiai žinau, kaip skaudžiai krisiu.