Jis ir aš. Tai neįmanoma

18 skyrius

Pasilikome pas Seiną, tad man atiteko fotelis, o Reidui sofa. Gerai, kad bent būsimas gydytojas sugalvojo atnešti pledus. Visgi negalėjau užmigti. Mane kamavo baisios mintys. Buvau įklimpusi taip giliai, kad pasitraukti buvo per vėlu. Ten, kur Reidas, ten ir problemos.

Norėjau manyti, kad savo noru padedu Reidui, tačiau kažkodėl atrodė, jog tiesiog eilinį sykį papuoliau į jo pinkles. Tokiu atveju buvau dar kvailesnė, kad nemačiau, kur mane įtraukia.

Jau buvo arčiau vakaro, kai Seinas sustojo prie milžiniško vaiduoklio pastato, kuris turėjo būti Saleso slėptuvė. Išplėčiau nerimastingai akis, negalėdama patikėti, kad atvažiavome prie reikiamos vietos.

-Nejau čia dar kas nors įsikūręs?- paklausiau žvelgdama į išdaužytus langus.- Juk tai apleistas, griūti pradėjęs pastatas. Rodos, matau, kaip trupa sienos.

-Tai pati geriausia nusikaltėlių būstinė,- tarė Seinas.- Gal nematei filmų? Blogiukai tokiuose pastatuose ir veisiasi.

Neatsisukau į tą moksliuką. Po galais, čia ne filmas. Tai tikras gyvenimas. Ir aš tikrųjų dalyvavau Kloveros gelbėjimo operacijoje. Nors mieliau būčiau už tai, kad paliktume tą išlepusią mergiotę. Tegu pajunta, ką man teko iškęsti, kol buvau pagrobta.

-Hedle, tu sėdėsi mašinoje ir lauksi mūsų ženklo,- nurodė Reidas. Suklususi pažiūrėjau į jį.

-Ką?- susiraukiau.- Dabar, kai jau įvėlei mane į savo sumautus reikalus, tai liepi man sėdėti mašinoje? Kodėl aš išvis važiavau?

Reidas atsisuko į mane ir prikando lūpą.

-Rimtai nori eiti kartu? - kilstelėjo antakius jis. Nenorėjau, bet vis tiek linktelėjau. Vaikinas atsiduso.- Na, gerai, eisim visi. Seinas saugos mūsų užnugarius.

-Reidai, o kas paskyrė tave vadu?- įsiterpė akiniuotis.

-Aš pats,- nukirto jis.- Be to, tai mano sumautas reikalas,- pabrėžė jis žvilgtelėdamas į mane.- Ir visgi Klovera mano buvusi mergina.

Po jo žodžių pakreipusi lūpas nužvelgiau Reidą. Nuo kada jis jaučia atsakomybę už savo buvusias? Žinoma, Klovera lygiai tokioje pat situacijoje, kaip ir aš. Mudvi neturėjome pasirinkimo papuldamos į juodus Reido reikalus. Ji tikriausiai taip pat nieko nežinojo apie tai. Tačiau kažin, kur jo atsakomybė už tas, kurias be jokios priežasties pabučiuoja ir paskui tai ignoruoja.

Gerai, man reikia liautis ir susikaupti. Jeigu išliksiu gyva, tuomet turėsiu laiko pasiaiškinti, ar Reido pokštai peržengė ribas.

-Jūs pasiruošę?- paklausė vaikinas, kai išlipome iš džipo. Jaučiau vidinį virpulį, bet tuo pačiu ir užsidegimą. Į mus švietė kaitri vakaro saulė, tolumoje girdėjosi šunų lojimai, aplinkui mus krūmynuose slėpėsi automobilių nuolaužos. Trūko tik geros kietos muzikos.

-Manau, kad mes pasiruošę eilinį sykį gelbėti tavo šikną,- pasišaipė Seinas ir kaip kareivis linktelėjo iškeldamas ranką prie kaktos.

Štai ir prasideda. Blogiausia dalis buvo tik ta, jog viskas priklausė nuo Reido plano.

.

Netrukus mano oda pradėjo šiurpti. Mano rankos atšalo. Kalenau dantimis, nors vakaras buvo ypatingai karštas. Visgi niekaip sau nepripažinau, kad baimė mane nugalėjo.

Ėjau paskui vaikinus dėdama mažus ir sparčius žingsnius. Sliūkinti kaip pelė - šita užduotis man lengva. Tačiau trenkti apsauginiam per galvą ir iškart jį atjungti - to man dar reikėjo ilgai mokytis.

Ačiū dievui, daužyti žmonėms per galvas man neprireikė. Reidas švariai pasidarbavo ir vienas su beisbolo lazda, kurią jam davė Seinas.

-Rytoj jam skaudės galvą,- žvelgiau į parkritusį be sąmonės vyrą.- Juk vis dar gyvas, ar ne?