Jis ir aš. Tai neįmanoma

4 skyrius

Kepinanti saulė, kuri tik ir taikosi į tavo galvą, vaikinai ir merginos šėliojantys bangose, vėjas vis veliantis plaukus ir daugybė smėlio, kuris nežinomu būdu patenka į mano burną.

Paplūdimys tikrai ne man.

-Hedle, tu sukčiauji,- tarė Reidas, grįžęs nuo jūros. Pakėliau į jį primerktas nuo saulės akis. Nuo jo pusnuogio kūno varvėjo vanduo. Nejučia vaikinas papurtė plaukus ir aptaškė mane sūriu vandeniu.- Ar tu matai, ką nors paplūdimyje su drabužiais?

Jis tikriausiai turėjo omenyje, kodėl aš vis dar vilkiu ilgas kelnes ir marškinėlius, kai karštis svilina padus, o ne maudymosi kostiumėliu.

Nusivaliau nuo veido vandens purslus ir pažiūrėjau suraukdama antakius į Reidą.

-Rodos, nėra įstatymo draudžiančio vilkėti drabužius paplūdimyje,- pasakiau ir nusišypsojau sarkastiškai.

-Mano senoji geroji Hedlė,- atsiduso Reidas.- Ar tu vis dar bijai ryklių?

Nejučia iš mano veido dingo šypsena. Kas nors tai išgirdęs pamanytų, kad tai vaikiška ir kvaila. Žinoma, taip ir buvo, bet rykliai ir aš turėjo įdomią praeities istoriją. Visgi labiausiai nustebau, kad Reidas tai prisiminė.

-Kokie dar rykliai?- apsimečiau, kad nesupratau, apie ką jis kalba.

-Nereikia gėdytis savo baimės, Hedle,- numojo ranka Reidas.- Negalvok, kad neprisimenu to filmo apie plėšrius ryklius, kurie suėdė visą laivo įgulą. Tai buvo vienintelis filmas tiek įvaręs tau baimės, kad net sučiupai man už rankos ir spaudei iki pamėlynavimo, kol jis pasibaigė. Tada mums buvo vienuolika. Buvo geras metas. Ir filmas, žinoma.

Reidas įžūliai šypsojosi, o aš tuo tarpu užraudau iš gėdos. Tą kartą Reidas mane baisiausiai prišiurpino apie tai, kad rykliai įsiveisia vonios ir netgi balose, o paskui didėja. Ką galėjau padaryti, jog buvau pernelyg lakios vaizduotės ir per jį net iki šiol būdama šalia vandens telkinių pagalvoju apie tuos kvailus ryklius.

-Aš to neprisimenu,- mestelėjau nutaisiusi rimtą miną.- Kas gi galėtų būti išgąsdintas ryklių, kurių čia net nėra.

Staiga Reidas pritūpė prie manęs. Atsilošiau pasiremdama rankomis į smėlį, kad nenuvirsčiau atbula.

-Kažkas tavyje pasikeitė, Hedle,- šyptelėjo jis erzinančiai. Jo akys prisimerkė tarsi norėtų permatyti mane kiaurai.- Niekada anksčiau neišdrįsdavai man atskirsti.

Nenorėjau išsiduoti, kad esu sulaikiusi kvėpavimą, todėl pasimuisčiau.

-Mes jau nebe vaikai,- sumurmėjau. Negalėjau patikėti, kad tai sakau. Vis tiek nepasitikėjau Reidu ir jaučiau jam nemalonią baimę.

Nenorėdama prasidėti su juo, nusukau akis į jūrą apsimesdama, kad ten įdomiau. Tada pamačiau link mūsų einančią Kloverą.

Ačiū dievui, už šią plastikinę barbę.

-Reidai, ką darai? Eime į vandenį, juk taip karšta,- Klovera pasivėdino ranka veidą atvaizduodama, koks nežmoniškas karštis tvyro ore.- Hedle, neini su mumis?

Ji manęs to klausė, bet kažin, ar jai labai rūpėjo, eisiu aš ar ne.

-Eikite be manęs, man ir čia gerai,- pasakiau atsainiai.- Reidas sakė, kad čia gali būti ryklių.

Netikėtai Kloveros šypsena sustingo. Prisipažinsiu, nesitikėjau, kad ji taip sureaguos. Jeigu būčiau viena, tikrai nesusilaikyčiau nuo juoko.

-Ji juokauja,- nusišypsojo Reidas. Jis atsistojo, bet vis dar buvo įrėmęs žvilgsnį į mane.

-O, puiku,- Kloveros veidas netrukus prašviesėjo. Labai tikiuosi, kad ji nėra tokia kvaila kaip atrodo.- Gal eime į kiną? Ką manote?

-Pritariu,- linktelėjo Reidas.

Ne, ne. Tikrai neisiu su šia porele į kino teatrą.

-Hedle?- vaikinas kreipėsi į mane. Jis pasiėmė į rankas rankšluostį.- Mano mama vis tiek privers tave eiti.

Pakreipiau lūpas. Lyg aš neturėčiau savo pasirinkimo. Na, žinoma, kam rūpi ši nuobodi mergina.

Iš smalsumo žvilgtelėjau į Kloverą. Merginos veidas neišdavė, ką ji manė, tačiau galėjau lažintis, kad ji norėjo mane sudeginti čia ir dabar. Įsikišau tarp judviejų tarsi trečia nereikalinga ranka. O kadangi man pradėjo patikti ją erzinti, linktelėjau sutikdama.

---

-Tai buvo tiesiog nuostabu!- pareiškė Klovera savo entuziastingą nuomonę vos tik išėjome iš kino salės.- Ar matėte, kaip jis išgelbėjo ją nuo tų blogų vyrukų? Be jokio ginklo!

Viso filmo metu Klovera buvo baisiai įsijautusi. Tuo tarpu aš miriau iš nuobodulio ir skaičiavau minutes iki tol, kol baigėsi tas apgailėtinas filmas.

-Man ypač patiko romantinė dalis. Turėtume pažiūrėti antrą dalį,- pasiūlė ji su didžiuliu noru.

-Ne!- staiga paprieštaravome abu vienu metu su Reidu.

Vaikinas pažiūrėjo į mane prikandęs lūpą, tada iškvėpė orą pro sukąstus dantis.

-Klovera, aš jau turėjau pakankamai laiko pamatyti romantikos proveržį ir bent jau pora metų man to užteks. Taigi dabar metas pažiūrėti ką nors rimtesnio. Pavyzdžiui, siaubo filmą.

Sugavau Reido žvilgsnį. Nepakartojamas vaikinų būdas - daryti viską, kad tik merginos išsigąstų. Reidas su manimi taip elgėsi nuo mažų dienų. Nuo jo siaubo filmų atpasakojimų ar šiurpių istorijų mane ilgą laiką kamavo košmarai. Gal bet kuriuo kitu atveju ir nebūčiau sutikusi, nes kino teatruose siaubo filmai yra dvigubai baisesni, bet dabar mielai pažiūrėsiu bet ką, kas padėtų užmiršti tą lėkštą filmą.

-Aš tai sutinku,- palinksėjau galva.

Klovera nudelbė mane priešišku žvilgsniu, tada nusuko akis į Reidą.

-Nė už ką neisiu žiūrėti siaubo filmo,- atsisakė ji.

-Gerai, tada aš eisiu su Hedle,- nesureikšmindamas savo merginos atsisakymo tarė Reidas ir stumtelėjo mane prie bilietų kasos.

Nesitikėjau, kad jis taip pasielgs su Klovera, tačiau tikriausiai Reidas per daug su ja nesitaiksto. Kaip ir reikėjo numanyti po tiek laiko iš šio vaikino - merginos stengiasi išlaikyti jo artumą, o ne jis.

-Taigi, ką manai apie "Nemirtingieji"- paklausė jis. Nesitikėjau, kad jam rūpės mano nuomonė.

-Aš jau mačiau,- papurčiau galvą.

-Gerai, tada "Zombių ataka". Arba "Ryklių apokalipsė"?- Reidas pasisuko į mane nutaisęs kandžią šypsenėlę.

Dievaži, rykliai.

-"Zombių ataka",- sutikau greitai išpyškindama.- Labai baisus?

-Labai,- šyptelėjo Reidas ir nupirko bilietus.

Mane nukrėtė šiurpas. Nejau ką tik pasirašiau sau mirties nuosprendį? Pirma diena po penkerių metų pertraukos ir aš vėl papuolu į Reido Veilsono spąstus. Tai bus visai ne zombių ataka, o mano širdies smūgis.