Jis ir aš. Tai neįmanoma

2 skyrius

-Hedle! Kelkis!

Pramerkiau mieguistas akis. Bandžiau susigaudyti, kas vyksta, kai vėl išgirdau mamos balsą.

-Hedle! Pavėluosi.

Atsisėdau lovoje. Ant mano akių užkrito plaukai, tad atrodžiau kaip prisikėlęs numirėlis.

Pavėluosiu, kur?

Mano smegenys dažnai rytais nedirbdavo. Dėl to kildavo problemų, kai reikėdavo keltis į mokyklą. Tačiau dabar išvis nesusigaudžiau. Nusižiovavau pamankštindama žandikaulį, pasirąžiau, ir dar kartą išgirdau mane kviečiančią mamą.

Pagaliau supratusi, kas vyksta, staigiai vos ne virsdama iššokau iš lovos.

Maniau, kad negalėsiu užmigti, jaudinausi ir nerimavau, kaip turėsiu sutikti Reidą. Tačiau galiausiai mano protas išvargo ir panirau į miegą.

Visgi šiek tiek sugebėjau pramiegoti. Kažkodėl norėjau pasiruošti ne tik emociškai, bet fiziškai. Skubiai atsiprausiau, išsidžiovinau savo ilgus tamsiai rudus plaukus ir apsirengiau rūbais, su kuriais jaučiausi patogiausiai. Tai yra laisvais marškinėliais ir džinsais. Tuomet nusitempiau savo bagažą į apačią. Dar spėjau susikišti į burną vaflį ir žiaumodama išėjau laukan. Tėtis sudėjo mano kuklią mantą į bagažinę ir mes pagaliau išvykome.

Su ilgesiu žvelgiau į savo namus, kol galiausiai jie išnyko iš horizonto. Jei negrįšiu, mano kambarį bus galima panaudoti kaip sandėliuką, nes praktiškai jis tokią paskirtį ir atliko.

Veilsonų šeima, pasirodo, buvo įsikūrusi naujajame kvartale, kuriame gyvena vien tik pasiturinčios šeimos, o jų namai visi iki vieno absoliučiai vienodi. Kitaip tariant, snobų gatvė. Visgi nemaniau, kad Veilsonai, nepaisant paties Reido, yra būtent tokie. Juk kitu atveju, jie nebūtų bendravę su mano tėvais.

Kai įvažiavome į jų didelį kiemą, Veilsonų šeima jau nešėsi savo daiktus į kelionių agentūros autobusiuką. Reido tėvas ir kažkoks vyriškis, tikriausiai autobusiuko vairuotojas, tvarkingai ir talpiai dėjo dėžes ir krepšius į bagažinę.

-Sveiki!- pirmoji pasisveikino mano mama, kai tik išlipo iš mašinos.

Tuoj prie jos priėjo Marija ir jos bičiuliškai apsikabino tarsi nebūtų susitikusios prieš kelias dienas.

-Tikiuosi labai nevėluojame?- paklausė mama šyptelėdama. Tuo metu ir aš išsiropščiau iš automobilio.

-Žinoma, kad ne. Mes patys šiek tiek suvėlavome,- pasakė Marija šypsodamasi. Kiek prisimenu šią moterį, ji visada atrodė laiminga. Ne taip lyg norėtų ką nors paslėpti. Ji tiesiog tokia buvo.- Hedle, mes taip džiaugiamės, kad važiuoji kartu su mumis. Gali jau susikrauti savo daiktus. Netrukus keliausime.

Linktelėjau nusišypsodama ir išsitempiau iš mašinos savo kelionkrepšį ir kuprinę. Mama priėjo prie manęs. Supratau, kad jau ruošiasi sakyti kalbą.

-Įdėjau tau vaistų, jeigu pasidarytų bloga ar jei ištiktų priepuolis. Saugokis, juk žinai, kad amžinai pasigauni slogą ir per greitai pavargsti. Nepamesk savo daiktų ir nepamiršk nieko. Žinok savo vietą, nesipyk. Be to, įdėjome pinigų suvenyrams,- išpyškino mama ir stipriai mane apkabino.

-Fiora, mūsų dukrai jau aštuoniolika,- pasakė mano tėtis uždarydamas bagažinę.- Kaip nors išgyvens.

Šyptelėjau tėčiui, o mama dar kartą mane apkabino tarsi atiduodama savo šilumos dalį ir tada įlipo į automobilį.

-Iki pasimatymo!- pamojau jiems.

Mano širdis suspurdėjo, kai tėvų mašina išvažiavo iš kiemo. Stebėjau juos, kol jie dingo iš horizonto. Tada atsidususi lyg ruoščiausi išeiti į karą susiėmiau savo daiktus ir nukėblinau prie autobusiuko.

Kol užsilindusi bandžiau sumąstyti, ką pirmiausia krauti į bagažinę - krepšį ar kuprinę, netikėtai išgirdau balsą, kurio jau labai seniai nebuvau girdėjusi.

-Mama? Kur po galais tas skėtis nuo saulės? Tėvas sakė paimti jį ir nunešti į mašiną.

Pagaliau pasirodė ir pats velnio vaikas. Reidas - mano vaikystės košmaras.

Iškišau galvą pro autobusiuko galą. Tada krūptelėjau suvokusi, kad jis žiūri tiesiai į mane.

-Nežinau, pažiūrėk garaže,- pasiūlė Marija, tačiau Reidas tikriausiai jos nebesiklausė.

-Hedle?- pasiteiravo jis baisiai nustebęs ir tuoj pat nusiėmė akinius nuo saulės.

Išsitiesiau tarsi įgelta ir sustingau. Karštis perliejo mano kūną, kol mudu vieną akimirką spoksojome į vienas kitą. Reido žvilgsnis nuliejo mane visą nuo galvos iki kojų. Tuo tarpu mano širdis šokinėjo kažkur skrandyje.

-Taip, labas,- pralemenau. Mano delnai akimirksniu suprakaitavo.

-Labas,- jis tingiai šyptelėjo.

Reidas. Čia tikrai buvo tas pats vaikinas, kurio nekenčiau visa širdimi. Ir jis atrodė... Atrodė... Na, gerai. Jis užaugo gražiu vaikinu. Vaikystėje jis irgi pasižymėjo širdžiai malonia išvaizda. Tačiau dabar... Jis tiesiog užtraukė man žadą.

Vieną sekundės dalį pamiršau, kaip baisiai jo nekenčiu. Reido rudos lyg šokoladas akys perrėžė mane kiaurai, o jo šelmiškai sušiaušti tamsiai rudi plaukai tiesiog tobulai tiko prie jo velniškos išvaizdos. Jau nekalbu apie kandžią seksualią šypseną...

O dangau, man tikrai pačiuožė stogas. Reikia liautis. Išvaizda visada būna apgaulinga. Reidas tikrai nepasikeitė. Žmonės gal ir gali keistis, bet tik ne jis.

Na ir kas, kad pamačiusi jį ištirpau tarsi kvaila mergiotė. Jis buvo tas pats Reidas (žinoma, jau penkiais metais vyresnis), kuris sugadino mano vaikystę. Kuris ne tik laužydavo mano daiktus, tačiau ir išjuokdavo mane prieš visus ir visur, kur tik turėjo galimybę.

-O, jūs jau susitikote,- sučiulbėjo ponia Veilson. Jos akys buvo primerktos dėl nuolatinio plataus šypsnio.

Nutaisiau savo nieko nepasakantį žvilgsnį, kuris buvo mano pagrindinis ginklas tokiose situacijose.

-Taip,- trumpai pasakė Reidas ir vėl užsidėjo akinius. Bet net per juos jaučiau, kaip jis spokso į mane.

-O kur Klovera?- paklausė Marija žvalgydamasi aplinkui.- Ar ji neturėjo jau būti atvykusi?

Deja, neturėjau laiko susivokti, kas ta Klovera, kai netikėtai raudona bestogė mašina įlėkė į kiemą. Žiopsojau į prašmatnų automobilį ir jame sėdinčią blondinę. Tuomet pasisukau į ponią Veilson tikėdamasi jos paaiškinimo. Moteris man nusišypsojo ir patylomis ištarė: "Jo mergina."

Apšalau išgirdusi, kad Reidas turi merginą. Nagi, žinoma. Kaip toks ponas populiarusis gali neturėti merginos. Žinoma, jo skonis taip pat buvo nuspėjamas. Klovera atrodė lyg dievaitė, paplūdimio barbė auksiniais plaukais. Tikėtina, kad taip pat užėmė populiarią poziciją savo mokykloje. Juk kitaip ir negalėjo būti.

Klovera išlipo iš mašinos tarsi čia būtų filmuojama reklama. Vėjas nupūtė jos ilgus plaukus nuo veido, o ji tik suklapsėjo blakstienomis. Jaučiausi, kaip pilka dėmė ant baltų grindų. Mano savivertė nusmuko į dugną.

Mergina išsiėmė du didžiulius lagaminus ant ratukų ir atsitempusi juos arčiau pabučiavo Reidui į skruostą. Tada žaibiškai atsisuko į mane ir blykstelėjo laputės akimis.

-Klovera, tai mano vaikystės draugė Hedlė,- pristatė mane Reidas. Jo mergina parodė man mažytę šypseną, kurios neperpratau.- Ji važiuos kartu su mumis. Bus puiki kompanija.

Klovera kilstelėjo savo tobulus antakius ir apsivijo rankomis aplink Reido kaklą.

-Kaip šaunu,- pasakė ji. Merginos lūpose žaidė šypsena, kuri keistai persikreipė tarsi siųsdama man kažkokį signalą.

Jei maniau, kad mano košmaras nebegali būti blogesnis, tai baisiai klydau. Tuodu apsiseilėję, hormonų audras laidantys įsimylėjėliai tik įrodė, kad manęs laukia daug baisesnės atostogos. Visgi privalėjau laikytis. Bėgti namų link jau buvo per vėlu.