Jis ir aš. Tai neįmanoma

10.2 skyrius

Grįžti tokiu vėlu metu man nebuvo įprasta. Namuose sėdėdavau jau pasibaigus pamokoms ir daugiau niekur kojos nekeldavau, tad tėvams dėl manęs nereikėdavo jaudintis. Tačiau kai grįžau į brolio butą, jau buvo šiek tiek po vidurnakčio. Visą kelią, kuris, mano laimei, nebuvo ilgas, ėjau pėsčiomis žiūrėdama į žemėlapį savo telefone. Baimė, kad kas nors mane užpuls ar nueisiu ne ten, kur reikia, buvo nustumta į šalį. Mano galva negalėjo atsikratyti įkyrių minčių dėl Reido ir Manikos. Norėjau pamiršti tą vaizdą, bet jis lyg košmaras vėl pasirodydavo man prieš akis.

Tyliai atsirakinusi buto duris įsmukau vidun. Mane pasitiko tamsa, bet koridoriuje padėta raktų krūva atskleidė, kad Natas ir Skotė jau buvo namuose. Jie tikriausiai išvargę nuo savo darbų miegojo, na, o aš slankiojau po Londono gatves, kurių net nepažinojau.

Staiga vos tik ant pirštų galų įžengiau į virtuvę krūptelėjau pamačiusi atidaryto šaldytuvo skleidžiamą šviesą. Mano ir Skotės žvilgsniai įsmigo į vieną kitą. Mergina stovėjo pasilenkusi prie šaldytuvo lentynos ir kažką kramtė. Tačiau pamačiusi mane sustingo lyg pagauta nusikaltimo vietoje.

-Sveika, Skote,- pasisveikinau daugiau nežinodama, ką sakyti. Jaučiausi be galo nesmagiai. Dėl to, kad dabar atrodžiau lyg valkataujanti paauglė ir todėl, kad užklupau Skotę ir jos naktinėjimus prie šaldytuvo.

-O dieve, Hedle, išgąsdinai mane,- atsipūtė mergina susiimdama už krūtinės. Ji užbaigė kramtyti savo sumuštinį ir tada išsitraukė dar du bei sulčių pakelį. Ji kilstelėjo sumuštinių lėkštutę siūlydama man. Neatsispyriau maisto pagundai, tad paėmiau vieną. Nenoriu būti tokia mergina, kurią paveikia sudaužyta širdis. Be to, neatrodė, kad mano širdžiai kas būtų blogai, nes tuo pačiu Reidui jaučiau didžiulę neapykantą.

-Nesakyk apie tai nieko Natui, nes jis dar iki šiol nesupranta, kur dingsta jo iš vakaro padaryti sumuštiniai,- tarė pašnibždomis Skotė, kai atsisėdo šalia manęs prie stalo. Šyptelėjau jai sutikdama su jos prašymu. Negalėjau atsidžiaugti, kokia miela pora jiedu buvo.

-Taigi,- pradėjo Skotė atsikąsdama sumuštinio. Valgėme tik su viena nedidele įjungta lempute, kuri kabėjo virš stalo.- Bėdos dėl vaikino?- tiesiai šviesiai rėžė ji. Nustojusi kvėpuoti žvilgtelėjau į merginą. Pamačiusi mano veido miną, ji nusijuokė.- Juk mačiau, kaip kalbėjaisi su tuo vaikinu stadione. Manai, kad jausmai neabipusiai?

-Ne, ne tai...- numykiau nurydama kąsnį. Mano širdis vos nesustojo. Tačiau netrukus aprimau papurtydama galvą.- Dievaži, Reidas tik mano vaikystės priešas. Buvau, greičiausiai ir tebesu, jo patyčių objektas. Aš jau pratusi prie jo pašaipų ir juokelių, tačiau kartais nebeatskiriu, kur tiesa, o kur tik pokštas.

Tai pasakiusi nuleidau akis. Išsiliejusi Skotei, rodos, sutvirtėjau. Jau ne vieną kartą vaikystėje pasimokiau, kad Reidas negali būti nuoširdus. Todėl aš buvau tik pati kalta, kad bent akimirką juo patikėjau. Bendraujant su tuo velnio išpera reikia nepriimti nieko rimtai.

Skotė tyliai nusijuokė žiūrėdama į mane.

-Žinai, kaip aš susipažinau su Natu?- paklausė ji, bet, aišku, aš atsakymo nežinojau.- Atėjau į grupės perklausą ir susiginčijau su juo. Tai tebuvo menkniekis, rodos, jam nepatiko, kaip aš interpretuoju, todėl abu susivaidijome. Pasiūliau tavo broliui išeiti iš grupės, nes jis tikras netikša. Kiti nariai, žinoma, mane priėmė, bet Natas kelias dienas liejo ant manęs pagiežą, o aš nepasidaviau jam skeldama atgal. Po kiek laiko mudu buvome priversti atlikti duetą,- prisimindama Skotė šyptelėjo.- Kad ir kaip prieštaravome tam, po koncerto visi kalbėjo, jog mudu buvome nuostabūs. Dar kažkas paklausė, kiek laiko esame pora. Dievaži, norėjau palikti savo kūną tuo metu,- Skotė nusijuokė. Nutilusi ji žvilgtelėjo į mane.- Praėjus kelioms dienoms mudu neiškentę pasibučiavome viename bare ir tada supratome, kad visą tą laiką buvome skirti vienas kitam.

Nusišypsojau Skotei baigus kalbėti. Judviejų susitikimo istorija buvo graži. Tačiau tai nė kiek nebuvo panašu į mano ir Reido santykius. Per daug jo nekenčiau, jog galėčiau užleisti vietą šiltiems jausmams. Tuo labiau, kad jis pats nežinojo, ar tai, ką man jaučia, yra tikra. Taigi tai buvo geriausi ženklai, jog mudviems nelemta būti kartu.

***

Ryte pabudusi vietoj pusryčių radau ant stalo padėtą sąrašą su maisto produktais ir kitomis prekėmis bei pinigų. Kadangi Skotė vakar naktį viską suvalgė, šaldytuve švilpavo vėjai.

Rodos, be manęs jiedu neišsiverstų. Net neįsivaizduoju, kaip jie gyveno, kai manęs čia dar nebuvo.

Pasiruošusi, nors ir su tuščiu skrandžiu, išėjau laukan. Lauke buvo vėsoka, tad nepasigailėjau apsivilkusi juodą odinę striukę. Nors vasara ir baigėsi, visgi nesinorėjo, kad oras taip greitai atšaltų. Tačiau ne man kalbėti, kuri retai iškišu nosį iš namų.

Įžengusi į parduotuvę, kurioje jau kartą buvau su Skote, pasiėmiau pirkinių krepšį ir patraukiau ieškodama reikiamų produktų. Kai gyvenau su tėvais Liverpulyje, man retai kada tekdavo vienai apsipirkinėti. Būdavo, kad grįždama iš mokyklos prisipirkdavau visokio šlamšto, kurį suvalgydavau paslapčia nuo mamos, tačiau dažniausiai į prekybos centrus vykdavome visa šeima arba tik aš su mama. Todėl dabar vaikščiodama viena po didžiulę parduotuvę jaučiausi lyg pasimetęs vaikas. Sunkiai gaudžiausi, kur kokia prekė padėta, tad klaidžiojau nuo vieno skyriaus prie kito.

Gerai, kad šiuo metu parduotuvėje nebuvo daug žmonių, nes tikrai atrodžiau keistai stovėdama prie vienos lentynos, kol galiausiai išsiaiškindavau, kad tai, ko man reikia, visai ne čia. Dievaži, kodėl parduotuvėse nedalina žemėlapių, kurie padėtų jose susigaudyti?

-Jo, bet šiandien negaliu...

Išgirdusi šį balsą sau už nugaros suraukiau kaktą galvodama, kur jau jį girdėjau. Nedrįsau žvilgtelėti, bet akies krašteliu pastebėjau, kad šviesiaplaukė mergina kalbėjosi telefonu. Tai buvo Greten.

-Nenervink, gerai?- irzliai pasakė ji. Mergina buvo sustojusi prie dribsnių skyriaus, nuo kurio ką tik pasitraukiau. Stovėjau atsukusi jai nugarą, prie kitos lentynos, neva siaubingai susidomėjusi ryžiais ir kitomis košėmis.- Gi sakau, kad vakare būsiu užsiėmusi. Taip. Taip. Ką aš žinau...- Rodos, net įsivaizdavau, kaip ji pavarto akis.- Gavau pakvietimą ir viskas. Atrodo, įdomu. Taip, gros kažkokia nauja grupė. Šį vakarą, jau sakiau, kvailį tu.

Greten pajudėjo pirmyn. Greitai pasisukau į kitą pusę, bet kai mergina nuėjo, pasekiau ją.

-Šeštą vakaro, Senamiesčio Pube,- nurodė ji. Tuomet jos balsas įtariai pritilo.- Ir jeigu ateisi, atnešk, ką turi surinkęs. Nes kitaip gali man ir nesirodyti. Užknisi, tikrai...

Toliau nebesiklausiau jos. Greten dar pakalbėjusi padėjo ragelį ir nuėjo kita kryptimi nei aš. Mano apsipirkinėjimas jau baigėsi. Keliavau prie kasos siaubingai susikaupusi.

Šį vakarą Senamiesčio Pube koncertuos mano brolio grupė. Vakar Skotė man pasakė ir pakvietė pažiūrėti savo brolio gyvenimo darbą. Dar nebuvau nusprendusi, ar eisiu, nes viena ten nenorėjau stoviniuoti, tačiau, rodos, ką tik gavau galimybę pasekti Greten ir išnarplioti visą šią painiavą. Galėčiau pasodinti blogiukus ir atsikratyti savo baimės. Tačiau viena to padaryti negalėjau.

O tai reiškė, kad man reikės vis tiek reikės išvysti Reidą.

Nežinau, kodėl aš veliuosi į tai. Juk galėčiau tiesiog nekreipti dėmesio ir amžiams užverti sieną tarp savo ir Reido gyvenimo. Visgi atrodė, kad net likimas mane verčia vėl ir vėl susitikti su juo.

Susikrovusi prekes į maišą pasitraukiau į šalį ir paėmiau į rankas telefoną. Ilgai žiūrėjau į jo ekraną, kol galiausiai pasidaviau. Išgirdusi vaikino balsą, suvokiau, kad atsitraukti jau nebegalėsiu.

-Reidai,- pradėjau įkvėpdama.- Žinau, kur šį vakarą bus Greten Maklou.