К сожалению, это изображение не соответствует нашим правилам. Чтобы продолжить публикацию, пожалуйста, удалите изображение или загрузите другое.
Mėnesiai taip ilgai ėjo, be mylimo vyro šalia, be jo erzinimo manęs, bučinių, pykčių ir kitus dalykus kuriuos mes darydavome. Praėjo jau aštuoni mėnesiai, bet jis nepaskambino, neparašė, ir tuo labiau nepasirodė prie mano namų durų slenkčio. Pirmi mėnesiai buvo labai sunkūs, ne išėjau iš savo buto, gulėdavau lovoje ir verkdavau. Galiausiai ašaros pasibaigė ir atėjo susipratimas, kad guledama lovoje mano gyvenimas nepasikeis. Taigi štai šiandien diena, kaip lygiai penki mėnesiai, kaip turiu darbą, kaip neišliejau nei vienos ašaros dėl Derek.
Veide atsirado maža šypsena, kaip žiūrėdama nuotraukas telefone, priėjau nuotrauka kur mes su Derek gulime jo lovoje, mano galva padėta ant jo krūtinės ir abu nuoširdžiai šypsojomes. Perbraukiau su nykščiu per nuotrauka ir akyse susikaupė ilgesio ašaros. Ilgiuosi šio vyro, be šio vyro man sunku džiaugtis gyvenimu. Pasiilgau mūsų žvilgsnio karo, pasiilgau to jausmo kuri jis sukeldavo vien pažvelgęs į mane. Iki šiandienos nesuprantu, kodėl jo motina ir jo brolis taip pasielgė. Juk jie jo šeima turėtų džiaugtis, kad Derek atrado naują mergina? Kol neapsiverkiau užrakinau telefona ir laukiau kol padavėja atneš mano užsakymą.
Netyčia su alkūnė užkluvau piniginė ir ji nukrito ant žemės. Lenkiausi ja paiimti, kaip ta pati darė žmogus sėdėdamas už manes. Su tuo žmogumi mūsų rankos susilietė ir per mano kūną nubėgo šiurpuliukai.. Kaip vyras pažvelgė į mane paėmęs mano piniginė mano širdis pradėjo plakti, kaip pamišusi. O ir pasijutau lyg išvydusi vaiduoklį, negaliu patikėti, kad po tiek mėnesių matau vyrą kuris vis dar yra pagrobės mano širdį.
Derek atrodė pasikeitęs, jo akyse nesimatė džiaugsmo, kuris pas jį visada matydavoso, tai pat turėjo barzda kuri atrodė lyg būtų neskusta mėnesį ar net ilgiau. Nors ir su tokia didelė, ilgą barzda jis man vistiek atrodė žavus.
-Ačiū - prabilau pirma ir paėmiau piniginė ir negalėjau nusisukti nuo jo. Kaip ir jis nenutraukė žvilgsnio nuo manęs.
-Nėra už ką - pasako jis ir jo balsas nuskamba šaltai ir nusisuka nuo manęs ir pradeda kalbėti su žmonėmis kurie sėdėjo prie to pačio staliuko.
Negaliu patikėti, kad išvydau jį po tiek laiko, darosi silpna pagalvojus, kad jis taip arti manęs, ir negaliu su juo pasikalbėti, apsikabinti ir pasakyti, kaip man jo reikia. Jis mano deguonis, bet to jis niekada nesužinos, nes mes daugiau nebesusitiksime.
***** Praėjus dvidešimt minučių pagaliau Derek su savo draugais išėjo iš kavinės ir aš galėjau atsipalaiduoti. Buvo sunku klausytis Sabrinos pasakojimų, kaip Derek buvo šalia.
-Greičiau praeitų tos kelios dienos, noriu savo krikšto dukrą arba krikšto sūnų pagaliau palaikyti ant savo rankų - nusišypsojau ir pridėjau delną prie Sabrinos didelio pilvuko.
Sabrina po kelių dienų turėtų gimdyti, ji per nėštumą žibi, nėštumas ją puošia. Žinoma gaila, kad ji bus vieniša mama, nes jiems su Oliveriu nepavyko ir jie pasuko skirtingais keliais. Tiesa pasakius Oliveris nenorėjo šio vaiko, todėl jie išsiskyrė. Didžiuojuosi savo drauge, kad ji nepasirinko darytis aborto.
-Jaučiu, kad jis žinok gims daug greičiau nei po kelių dienų - nusijuokė ji ir atsistojo. - Jau turiu eiti ir ačiū už pietus, kitą kartą vaišinsiu aš - atsistojusi pabučiavau jos skruostą - Laikykis Eva, tikiu, kad tu ir Derek greitai būsite kartu, nes jūs lyg romantinio filmo pagrindinė pora kuri privalo gauti laimingą pabaigą - pasako ji ir pabučiuoja mano skruostą.
-Gaila, kad čia ne filmas - nusijuokiau - Ypač nebūsime kartu, nes jis patikėjo, kad aš miegojau su jo broliu - atsidusau ir apsikabinau ja - Na o dabar eik namo ilsėtis - nusišypsojau ir atsitraukiau nuo jos ir pasilenkusi pabučiavau jos pilvuką.
Jai nuėjus paprašiau sąskaitą, ir padavėjai atnešus sumokėjau už mūsų užsakymus. Ir tai padariusi išėjau iš kavinės. Ir man pasidarė silpna pamačius gatvėje susirinkusius žmonių būrį. Susidomėjau, kas nutiko. Pasiekus tikslą iš mano lūpų išėjo garsus klyksmas, o skruostais riedėjo ašaros. Ant kelio gulėjo kruvina Sabrina kuri buvo vis dar su sąmonę.
Suklupau verkdama prie savo draugės.
-Laikykis - pasakiau ir suemiau jos ranką, moteris stovėdama pasakė, kad greitoji pakeliui. - Tu negali mirtį, tu ir mažylis esate mano šeima - be sustojimo skruostais riedėjo ašaros ir ji man nusišypsojo.
-Eva, aš labai noriu miego, jaučiuosi pavargusi, žinok tu esi mano pati geriausia draugė kuri prilygsta sesei - jos akys užsimerkė ir tuo pačiu pasigirdo greitosios sirena. Tikiuosi jie laiku, ir spės išgelbėti mano drauge ir jos kūdikį.
