Love Beat (Harry Styles)

Dvidešimt Pirma Dalis

Veikiau pajaučiau nei pamačiau, kaip visas garbaniaus kūnas įsitempia, o akys ima keistai spindėti. Kelis kartus giliai įkvėpiau ir iškvėpiau, taip bandydama save nuraminti. Kai ašaros liovėsi riedėjusios, mintyse sau trenkiau už tai, ką visai neseniai pasakiau. 

-Bet tavyje nėra nieko, kas galėtų mane įskaudinti. -nykščių pagalvėlėmis, Harry nušluostė ant mano skruostų vis dar užsilikusias ašaras 

-Negali taip sakyti, Tu manęs visiškai nepažįsti. Nežinai, kokia menka iš tiesų viduje esu. -norėjau pasitraukti nuo jo, tačiau garbanius gražino mane šalia savęs, švelniai timptelėdamas už rankos 

-Netiesa. Jeigu, Tu taip sakai tik dėl to, kas nutiko su tuo vyru.. -neleidau pabaigti jam sakinio, uždėdama pirštus ant jo lūpų 

-Tu nežinai nė pusės to, kas nutiko. -tyliai pasakiau 

-Tai papasakok man viską. Jei sugebėsi mane įtikinti, kas labai abejotina, jog iš tiesų, kaip sakai esi menka viduje, aš paliksiu Tave ramybėje . -Harry švelniai pabučiavo mano ranką 

Po garbaniaus pasakytų žodžių, įtemptai mąstydama, įdėmiai stebėjau jo žalias akis. Jei papasakočiau jam visą tiesą, esu visiškai tikra, kad Harry nieko nedelsdamas spruktų nuo manęs kuo toliau, tačiau yra vienas bet. Ar aš tikrai to noriu? Ar iš tiesų noriu, kad jis paliktų mane ramybėje? Manau ne. Kad ir kaip stengčiausi atsikratyti minčių apie jį, kažkas neleidžia man to padaryti. Žinau, jog giliai širdyje nenoriu, kad kerai kuriais jis mane apkerėjo prarastų savo galią. 

-Negaliu Tau visko papasakoti. -nuleidusi akis, įsistebeilijau į Harry krūtinę 

-Negali ar nenori? -pirštais suėmęs mano smakrą, kilstelėjo jį 

-Nenoriu ir vėl prisiminti to siaubo, kurį tada patyriau. -įsikandau į vidinę skruosto pusę, taip bandydama sulaikyti gerklėje besikaupiantį gumulą 

-Atleisk man mažute, nenoriu versti Tave viską prisiminti. -garbanius švelniai pabučiavo man į kaktą 

Po tokio jo gesto, mano apatinė lūpa ėmė virpėti, o iš akių ir vėl pasipylė ašaros. Tai pamatęs Harry, stipriai mane apkabino. Neesu pratusi prie tokio švelnumo, iš vaikinų pusės. Aplamai keista, kad galiu toleruoti tokį artumą iš vaikino. Anksčiau, vos tik prisiartinus arčiau, kažkam iš vyriškos giminės, iš karto prisimindavau Stivena, ir viską ką patyriau. Tačiau su Harry viskas kitaip. Manau būnant šalia jo, net pasaulis ima suktis į kitą pusę. 

-Daugiau niekada neversiu Tavęs man viską papasakoti, lauksiu kol pati to norėsi. -pabučiavo man į viršugalvį 

-Nežinau, ar kada išauš tokia diena. -sumurmėjau 

Harry daugiau nieko nesakė, tik ir toliau stovėjo, stipriai glausdamas mane sau prie krūtinės. Nežinau, kiek laiko praėjo mums šitaip stovint, tačiau mums sutrukdė pradėjęs skambėti mano mobilusis. Atsitraukusi nuo garbaniaus krūtinės, iš užpakalinės džinsų kišenės išsitraukiau telefoną. Ekrane puikavosi didžiulė Melani šypsena. 

-Atslėgus nervams, prisiminei jog turi geriausią draugę? -sušnypščiau 

-Aš atsiprašau. -Melani balsas buvo tylus 

-Neturi už ką manęs atsiprašyti. Turėtum atsiprašyti tos vargšės merginos, kurią šiandien pavertei kamuoliu. -susiraukiau, pamačiusi šypseną garbaniaus veide 

-Nežinau, kas man tada užėjo. Tačiau dabar, man tikrai reikia geriausios draugės, žinoma jei dar tokią turiu. -šliurkštelėjo nosimi 

-Duok man dešimt minučių, ir būsiu pas Tave. -atsidususi padėjau ragelį 

Baigusi pokalbį, telefoną įsikišau atgal į užpakalinę džinsų kišenę. Nepaisydama plačios garbaniaus šypsenos, šiek tiek jį stumtelėjusi patraukiau link laukujų durų. Kai apsiavusi batus, nuo kabyklos ėmiau striukę, prie manęs priėjo garbanius. Tos kvailos šypsenos jo veide nebebuvo. 

-Man reikia išeiti, taigi turi du pasirinkimus. Išeiti iš čia ir laukti lietuje ant laiptų, arba išeiti iš čia ir susirasti kitą žmogų, pas kurį galėtum prisiglausti. -nusišypsojau jam 

-O negalėčiau eiti su Tavim? -patempė lūpą 

-Tikrai ne. -papurčiau galvą 

-Kodėl ne? Aš įsižeidžiau. -garbanius dar labiau papūtė lūpas, prieš tai sukryžiuodamas rankas ties krūtine 

-Dabar atrodai, kaip aikštinga mergaitė. -nusijuokiau 

-Galbūt tai privertė Tave apsigalvoti? -papurtė savo garbanas 

-Ne Harry, Tu tikrai neisi su manim ir taškas. -taip pat sukryžiavau rankas 

Susitaikęs su pralaimėjimu, garbanius kilstelėjo rankas, tarsi pasiduodamas. Kol atsirėmusi į sieną šalia durų, nekantriai laukiau, kol Harry apsirengs, prieš mane stovintis nevėkšla niekur nesiskubino. 

-Tu nori išvaryti mane iš proto, taip? -paklausiau 

-Galbūt taip būtų daug lengviau. - nusišypsojo, apsirengdamas striukę 

Kai išėjome pro duris, lauke vis dar pylė kaip iš kibiro. Šiek tiek stabtelėjusi prieangyje, ant galvos užsimaukšlinau kapišoną. Eidamas šalia manęs, garbanius labiau susisiautė savo striukę, bei susikišo rankas į kišenes. Daugiau nieko jam nesakiusi, patraukiau link Melani namų. Džiaugiuosi, kad jie vos už kelių namų nuo maniškių. Kai šiek tiek paspartinau žingsnį, nenorėdama dar kartą kiauriai permirkti, mane sustabdė garbaniaus balsas. 

-Camila! 

-Ko nori Harry? -atsisukau į garbanių, kuris stovėjo maždaug už penkių metrų 

-Pašok su manimi. 

___________ 

Nauja dalis, kurios nekėliau tikrai labai ilgai. Bet turėjau tikrai labai svarbių asmeninių bėdų. Tačiau dabar pažadu, kad dalys bus keliamos daug dažniau :) Laukiu nuomonių, ne tik apie šitą dalį, kurioje žinau jog trūko veiksmo, bet ir apie visą istoriją :) Jus mylinti 'Ernesta