Love Beat (Harry Styles)

Dvidešimt Septinta Dalis

'Camila P.O.V' 

Lėtai pramerkusi apsunkusias akis, apsidairiau po patalpą kurioje esu. Tai buvo nedidelis, bet jaukus kambarys. Vienintelis šviesos šaltinis kambaryje buvo ryški mėnulio šviesa, besiskverbianti pro atvirą langą. Kadangi dėl silpnumo ir galvos svaigimo sunkiai galėjau įmatyti, kelis kartus rankomis pasitryniau akis. Kai vaizdas ėmė ryškėti, dar kartą apsidairiau po kambarį, ir tik tada mane pamažu pradėjo apimti panika. Po velnių, kur aš esu? Kai pasiremdama rankomis pabandžiau atsisėsti, per visą mano kūną perėjo siaubingas skausmas. Netrukus po to, kai mano lūpas paliko garsi skausmo aimana, išgirdau garsius ir tvirtus žingsnius kambario link. Durims prasivėrus, dėl staigaus šviesos pliūpsnio tiesiai į mane, rankomis užsidengiau veidą. 

-Mila, kaip jautiesi? -po to, kai išgirdau tylų Melani balsą pajaučiau, kaip lova šalia manęs įdumba 

-Siaubingai. -sušnabždėjau 

Patraukusi rankas nuo veido pastebėjau, kad šviesiaplaukė sėdi šalia manęs, o už jos, laikydamiesi atstumo stovi du vaikinai. Vienas iš jų buvo aukštas ir raumeningas juodaplaukis, kurio veidas nors ir atrodė griežtas, bet akyse atsispindėjo didžiulis rūpestis. Kitas vaikinas buvo šviesiaplaukis garbanius, su daugybę tatuiruočių ant rankų bei krūtinės, kurios persišvietė per marškinėlius. 

-Kas čia per vieta, ir kas šitie du? -dar kartą pabandžiau atsisėsti, ir ačiū Dievui, šis kartas buvo sėkmingas 

-Čia Martinas ir Danielis, -Melani nusišypsojo vaikinams. -Ne gana to, kad jie mus išgelbėjo, šitie vaikinai dar ir atsivežė mus į savo namus ir pasirūpino mūsų žaizdomis. 

Šviesiaplaukei paminėjus žaizdas prisiminiau tai, kas nutiko prieš man prarandant sąmonę. Patogiau įsitaisiusi lovoje, žvilgtelėjau į savo dešinę koją. Ties šlaunimi, kiek aukščiau kelio, mano koja buvo apibintuota. Pirštų galais paliečiau vietą, kur pro bintą buvo be pradedantis skverbtis kraujas. Nors prisilietimas buvo silpnas, skausmas buvo nežmoniškas. 

-Labai skauda? -Melani suspaudė mano ranką 

Nieko neatsakiau, tiesiog linktelėjau, iš visų jėgų stengdamasi nepradėti ašaroti. Iš tiesų, tai mano savijauta šiuo metu buvo siaubinga. Jaučiau silpnumą, šiokį tokį galvos svaigimą, nežmonišką skausmą ir beveik nenugalimą norą miegoti. 

-Kol buvai be sąmonės, mes ištraukėm stiklą, kuris buvo Tavo kojoje. Bet iš to, kaip Tau skauda manau, kad galbūt mažas gabalėlis galėjo likti. -Danielis sukryžiavo rankas ties krūtine 

-Tu gydytojas ar ką? -šiek tiek suraukusi antakius žvilgtelėjau į šviesiaplaukį 

-Medicinos studentas. -nusišypsojo 

-Tai manau galėtum man duoti kažką, kas bent šiek tiek sumažintų tą prakeiktą skausmą. -stipriai užmerkiau akis, kai per mano kūną perėjo dar viena skausmo banga 

-Atnešiu vaistų nuo skausmo, nors labai abejoju, kad jie jį numalšins, -atsidusęs šviesiaplaukis patraukė link durų. -Be to Melani, einam su manim, Tau reikia pakeisti bintus ant rankų. 

Kai Melani su Danieliu paliko kambarį, padėjusi galvą ant pagalvės, rankomis užsidengiau veidą. Mano galvoje buvo daugybė minčių, tačiau visko aiškiai suprasti negalėjau, dėl stipraus viso kūno skausmo. Stivenas eilinį kartą padarė taip, kad kentėčiau. Jis niekada nesiliaus manęs skaudinęs. 

-Gal nori kam nors paskambinti? Tavo draugei jau siūliau, tačiau ji sakė, kad šiuo metu negali prisiminti nei vieno telefono numerio. -mano mintis pertraukė duslus balsas