Love Beat (Harry Styles)

Keturiasdešimt Penkta Dalis

Iš karto po Melani žodžių buvau įstumta į tualetą. Klubu remdamasi į kriauklės kraštą stebėjau, kaip skubiais judesiais Melani stengiasi užrakinti duris. Akivaizdu jog ji nenori, kad Harry čia patektų. 

-Viskas bus gerai, jei tik jis nesugalvos išspirti durų. -lengviau atsipūtusi, rankomis perbėgo per šviesius plaukus 

-Didelė tikimybė, kad taip ir nutiks. -trumpai žvilgtelėjusi į draugę, įsispoksojau į savo atvaizdą veidrodyje 

Atrodžiau nekaip. Mano plaukai buvo susivėlę, veidas išblyškęs, o ant skruosto galėjau matyti ryškėjančią mėlynę. Nusivilkusi megztinį bei pakėlusi savo marškinėlius pastebėjau, kad ant mano nugaros puikuojasi keli nubrozdinimai iš kurių skverbėsi maži kraujo lašeliai. Krūptelėjau, kai šalti Melani pirštai prisilietė prie mano nugaros. 

-Tikrai manai, kad Harry vertas viso šito, ką Tau tenka išgyventi? -vandeniu suvilgiusi servetėlę, priglaudė prie vieno iš nubrozdinimų 

-Iš Tavo žodžių sprendžiu, kad viską žinai. -stipriai užmerkiau akis pajutusi nemenką perštėjimą 

-Karščiausia šiandienos naujiena. Vienas iš patraukliausių universiteto vaikinų vos per kelias valandas tapo pavojingu, visų nekenčiamu prievartautoju. -pasišlykštėjimas Melani balse privertė mane atsimerkti 

-Jis to nepadarė. -pasitaisiusi marškinėlius atsigręžiau į draugę, kuri stovėjo sukryžiavusi rankas ties krūtine

-Kaip gali šitaip pasitikėti žmogumi, kurį tikrai pažįsti mažiau nei dieną? -išmetusi servetėlę, nugara atsirėmė į tualeto kabinos duris 

-Ko verta meilė, jei nėra pasitikėjimo? -nusišypsojau 

Melani besiruošiant dar kažką pridurti mus abi išgąsdino pasigirdęs didelis triukšmas už tualeto durų. Kurį laiką stovėjome tylėdamos ir visaip besistengdamos išgirsti kažką, kas padėtų suprasti, kas vyksta kitoje durų pusėje. Pasijaučiau taip, tarsi po kojomis nejusčiau žemės, kai vyriškų balsų jūroje išgirdau ir Harry balsą. Nieko ilgai nelaukdama čiupau savo daiktus bei atrakinusi duris puoliau į sausakimšą koridorių. Pirmiausia ką pamačiau prasibrovusi pro grupę žmonių, tai tvirtas Harry rankas, kurios stipriai spaudė kito vaikino kūną prie sienos. Žinojau jog turiu eiti ir sustabdyti jį, tačiau negalėjau pajudėti iš vietos. Mano kojos buvo tarsi prikaltos, o žvilgsnis įsmeigtas į kruvinas garbaniaus rankas. 

-Prakeiktas nusikaltėlis. -per koridorių nuaidėjus garsiam šviesiaplaukio juokui, Harry žengė žingsnį atgal tarsi atsitraukdamas, tačiau iš karto po to keliu stipriai smogė pastarajam į pilvą 

-Nedrįsk daugiau prasižioti, nes nudėsiu. -piktai iškošęs pro sukastus dantis, Harry dar kartą stipriai spyrė ant kieto grindinio dabar jau gulinčiam vaikinui 

Negalėdama ilgiau tiesiog stovėti ir stebėti, kelis kartus giliai įkvėpiau bei iškvėpiau taip bandydama sulėtinti širdies plakimą. Pamačiusi jog Harry ruošiasi dar kartą spirti ant grindinio gulinčiam vaikinui, žengiau didelį žingsnį į priekį, taip sustodama visai šalia garbaniaus. Uždėjusi rankas ant tvirtai suspaustų Harry kumščių, pažvelgiau į gerokai patamsėjusias jo akis. 

-Nedaryk to. -tyliai pasakiau tikėdamasi, kad Harry galiausiai pažvelgs į mane 

-Pasitrauk. -jutau, kaip Harry kumščiai dar labiau susispaudžia 

Kai ne savo noru žengusi didelį žingsnį atgal supratau, kad Harry ką tik pastūmė mane, pasijaučiau visiška bejėge. Dar niekada nemačiau jo tokio įsiutusio. Tiesa, kai prieš kurį laiką Harry išgelbėjo mane nuo Stiveno jo akyse taip pat mačiau didžiulį pyktį, tačiau tai nėra tas pats, ką matau dabar. Jo žvilgsnyje buvo dar kažkas, ko negaliu atpažinti. Tarsi nusivylimas savimi butų susimaišęs su didžiuliu nepasitikėjimu bei baime. Kai tikėdamasi rasti bet kokią pagalbą apsidairiau mane persmelkė keista mintis, kad šią akimirką Harry jaučiasi taip, lyg būtų grįžęs į kalėjimą. Minia jį smerkiančių bei nesuprantančių žmonių, keiksmai ir suvokimas, kad Tavimi niekas netiki, štai kas jį kankina. Harry jaučiasi toks pat bejėgis kaip ir tada, kai sėdėjo kalėjime. Jis tiki, kad vienintelis būdas kuriuo jis gali įrodyti savo nekaltumą, tai kumščiai. 

-Aš Tavimi tikiu. -priėjusi prie Harry pasistiebiau ant pirštų galų bei pabučiavau jį 

Į mano bučinį garbanius atsakė ne iš karto. Tik praėjus kuriam laiko tarpui pajutau, kaip jo lūpos pamažu ima judėti, o rankos atsiranda ant mano liemens. Kai Harry rankos tvirtai prisispaudė prie mano nugaros, atsitraukiau.

-Eime iš čia. Prašau. -tvirtai suspaudusi garbaniaus ranką, patempiau jį išėjimo link 

Dar kurį laiką Harry dvejojo. Kai vis dar ledinis Harry žvilgsnis įsmigo į ant grindinio tebegulintį vaikiną pamaniau, kad Harry dar kartą jam voš, tačiau vienintelis dalykas kurį garbanius padarė, tai pagriebęs mūsų daiktus ėmė temptis mane išėjimo link. Visą kelią iki durų garbanius tvirtai spaudė mano ranką, tačiau vos tik pasiekėme išėjimą, paleidęs mano ranką ir nei kiek nesivargindamas palaukti kol jį pasivysiu, skubriu žingsniu nuskuodė automobilių stovėjimo aikštelės link. Kai šiek tiek paspartinusi žingsnį galiausiai pasiekiau stovėjimo aikštelę, Harry nieko nesivaržydamas stipriai spardė savo automobilio ratus. 

-Ar labai palengvėja, kai kam nors trenki? -paklausiau 

-Labiau nei gali įsivaizduoti. -sumurmėjo, dar kartą stipriai spirdamas 

-Keista. Dar prieš dvidešimt minučių trenkiau Tavo draugei Evai, tačiau man visai nepalengvėjo. Nors galbūt viskas būtų buvę kiek kitaip, jei būčiau trenkusi pirma. -prisiminusi netikėtą užpuolimą pyktelėjau 

Kaip ir tikėjausi, iš karto po mano žodžių, Harry nieko nelaukdamas atsisuko bei įsispoksojo į mane. 

-Eva Tau trenkė? 

-Ką tik būtent taip ir pasakiau. Duok man pirmosios medicininės pagalbos vaistinėlę. -nekreipdama dėmesio į dar labiau piktėjantį Harry žvilgsnį, paliepiau 

Po mano prašymo dar kurį laiką Harry tiesiog stovėjo ir įdėmiu žvilgsniu mane stebėjo tarsi bandydamas pamatyti, ar man viskas gerai. Kai skvarbus jo žvilgsnis nuslydo mano kūnu žemyn, pasijaučiau keistai susigėdusi, o per visą kūną perėjo maži šiurpuliukai. Atrodo jog nustojau kvėpuoti, kai vietoj to, jog eitų paimti pirmosios medicininės pagalbos vaistinėlę, Harry lėtu žingsniu priėjo prie manęs. Uždėjęs delnus ant nepridengtų mano pečių, pirštais pamažu ėmė slysti rankomis žemyn. Mūsų pirštams susipynus pažvelgiau į smaragdines garbaniaus akis. 

-Aš taip atsiprašau dėl visko, ką per mane Tau tenka išgyventi. -sukuždėjo visai šalia mano lūpų 

-Jei tik iškentusi visą šitą mėšlą galėsiu su Tavim būti amžinai, man tinka. Kad ir kaip stipriai pykčiau dėlto, jog slėpei nuo manęs tiesą, myliu Tave ir esu pasiryžusi iškęsti bet ką. Gali būti, kad dėlto neteksiu daugelio savo draugų, bet kol Tu būsi su manim, man daugiau nieko kito nereikia. 

________________

Žinau, kad ir vėl priverčiau jus ilgokai laukti, bet labai tikiuosi, kad laukti buvo verta. Dėl baisios alergijos dalį rašiau ne vieną dieną po truputį ir labai džiaugiuosi, kad pagaliau pabaigiau :) Kaip ir visada tikiuosi, kad dalis jums patiko. Laukiu nuomonių! <3 Be to, turiu tokį pranešimą. Nežinau skaitot ar neskaitot komentarus kuriuos visada palieku po dalimi, bet tikiuosi, jog šitą vis dėlto paskaitysit. Taigi, visada galvojau, kad šita istorija turės vieną ilgą sezoną ir neturėjau jokių minčių apie antro sezono kūrimą, bet prieš kelias dienas, kai apgalvojau visus likusius istorijos įvykius man kilo tokia mintis. Yra viena tokia specifinė vieta, kurioje galėčiau padaryti pirmo sezono pabaigą ir tada pradėti rašyti antrą sezoną, nes bus tam tikras laiko peršokimas. O galbūt norit, kad kaip ir maniau anksčiau, būtų vienas ilgas sezonas? Kokios jūsų nuomonės apie tai? :) Su meile, 'Ernesta