The BITCH xZ.M ✔

1

Pažvelgiau į veidrodį, kuriame mačiau tik surūgusį savo veidą, išteptą dažais. Tai Nataša. Kartais ji su savo draugais nejuokingai pajuokauja.

-Ką veiki, kvailute?-Nataša nesibeldusi įžengė į mano kambarį ir atsirėmė į kambario duris, neslėpdama šypsenos. Ji pasidėjo vieną ranką ant klubų, o tada pati to nesuvokdama kilstelėjo džinsinį sijoną aukštyn.

-Atšok.-Tyliai burbtelėjau ir įsispyriau į batus.

-Tai, kad prie tavęs ir netraukia.Dažnai svarstau ar tu iš vis susirasi vaikiną iki 50 - ties.-Ji kaip visada sako savo beverčius komentarus.

-Tu apie mane svarstai? Neturi ką veikti?-Pavarčiau akis. Ji užvertė galvą viršun ir garsiai nusijuokė.

Įgrūdau ausines į savo ausis ir pasileidau muziką, šitaip visiškai ignoruodama šviesiaplaukę.

Nataša yra mano gyvenimo stabdys. Nežinau, net ką jai padariau, kad ji taip nemėgsta manęs. Ji vis stengiasi būti geresnė už mane. Turiu pripažinti, kad jai puikiai sekasi.

Kai buvau mažesnė norėjau gražios suknelės, Nataša gavo gražesnę, o manąją suknelę kažkas sukarpė. Žinoma, tėvai barė mane. Jie sakė, kad man dėmesio trūkumas.

Kažkada Nataša man trenkė, tėvai barė mane, kad aš jai trenkiau. Jos suvaidintos ašaros įtikino juos, o mano liūdnos akys jiems nieko nereiškė.

Jie visada užstojo ją. Mane ne kartą buvo užpuolusi neviltis, kad ji yra daug mylimesnė ir svarbesnė mūsų šeimoje, tačiau dabar tiesiog žinau, kad ji yra mergina, kuri to siekia.

Nataša turi šviesius plaukus, o aš tamsius. Jos akys mėlynos, mano rudos. Ji lankosi vakarėliuose, meluoja, o aš skaitau knygas, mėgstu sportą, kuriame gali suprakaituoti. Mes esame kaip naktis ir diena skirtingos. Tiesą sakant, aš niekada nepadariau niekam nieko blogo ir visi vis tiek nekenčia manęs. Kodėl?

Atsidusau ir pravėriau namų duris. Nuėjau į svetainę, kurioje atsisėdau prie stalo. Mama mane užmuštų, jei praleisčiau vakarienę.

Nustebau suvokusi, kad trūksta kelių žmonių. Na tiksliau  mamos, nes Nataša ką tik atsisėdo į savo vietą, šalia manęs.

Po kelių minučių mama grakščiai įėjo vidun, ranka perbraukdama plaukus ir parodydama savo tobulą perlinę šypseną. Ne iškart pastebėjau vaikiną, kuris ją sekė.

-Noriu pristatyti jums naująjį įbrolį.-Patenkinta nusišypsojo. Pažvelgiau į Natašą, kurios akys tiesiog suspindėjo pamačius tą vaikiną, nors aš jame nemačiau nieko gero.

Tik juodi į viršų sukelti plaukai, ant nosies galiuko užkabinti akiniai nuo saulės, kuriuos jis nutraukė suimdamas už vienos kojelės ir taip parodydamas tamsias rudas akis, kurios dairėsi aplink. Vaikino blakstienos labai ilgos, o jo lūpos atrodo putlios. Jis užsiauginęs šiokią tokią barzdą. Taip pat jo rūbai ganėtinai aptempti, juodi berankioviai marškinėliai atidengia stiprias rankas, o džinsai išryškina ilgas kojas. Jis atrodo įprastas blogiukas, kuriam rūpi vienas dalykas.

Mama su vaikinu atsisėdo prie stalo, tiksliau mama atsisėdo į įprastą savo vietą stalo gale, o juodaplaukį pasodino prieš mane.

-Ak, tiesa čia Zayn.-Mama greit pristatė tą vaikinuką ir spragtelėjo pirštu, kad tarnaitė atneštų valgį. Atsisukusi ji nužiūrėjo visus sėdinčius prie stalo ir skeptiškai nužvelgė mano aprangą.

-Nataša.-Mano įseserė sučiulbėjo šlykščiai saldžiu balsu. Zayn linktelėjo ir pažvelgė į mane greičiausiai  laukdamas, kol aš pasakysiu savo vardą, tačiau aš net neketinau.

-Neprisistatysi?-Paklausė jis kimiu balsu.

-O kam?-Prunkštelėjau ir gavau įspėjamą mamos žvilgsnį.

-Manierų..-Beveik tokiu pačiu spiegiančiu balsu, kaip ir Natasha pastoviai kalba, surėkė ji.

-Marinė, bet vadink Mari.-Galiausiai pasakiau ir jis linktelėjo.

Pasukau galvą į Natasha ir pastebėjau kaip ji varvina seilę vien žiūrėdama į jį. O dieve, ji kaip kokia mažvaikė.

Jis gi mergišius.

-Natasha jau ieškojau tavo vakarėlio vietos, bei radau nuostabią audinę tavo gimtadieniui..-Nataša suspigo iš džiaugsmo, o visi esantys kambaryje nudžiugo. Mano surūgusį veidą pamatė tik Zayn.

-Tu turbūt juokauji..-Neiškentusi surikau ir su ranka trenkiau per stalą. Mama krūptelėjo.

-Kas?-Ji nesuprato.

-Aš to norėjau gimtadieniui, kuris, beje, yra žymiai anksčiau nei jos. Jos gimtadienis po 2 mėnesių, o mano po poros savaičių, bet kaip matau pamiršai tai.-Supykusi pasakiau ir greit pristūmusi savo kėdę nuėjau net nepalietusi  maisto.

Mano mama elgiasi taip, lyg būčiau įvaikinta aš.. Aš nesakau, kad Natašai nereikia dėmesio, tačiau reikėtų prisiminti, kad egzistuoju aš.

Kuo toliau, tuo labiau nekenčiu jos.