Verkdama vis ėjau į priekį. Darėsi tamsu ir šalta. Sustojau išgirdusi krebždėsi kažkur giliai miške. Pajutau tą jausmą kaip kažkas stebi mane. Šykart apsisukau... ten nieko nebuvo. Išgirdusi garsų kvėpavimą pradėjau begti. Bėgau, o ašaros nenustojo riedėti. Staiga priešais mane iššoko JIS tas pats vilkas su mėlynom akim. Jis stebėjo mane, sekė akim kiekvieną judėsi. Traukiausi atgal ir net nepajutau kaip užkliuvau už medžio šakos ir nukritau. Iš skausmo ištryško ašaros. Jutau kaip skausmas apglebia mano koją ir galvą. Viskas pasidarė tamsu. Apalpau.
Pramerkusi akis mačiau kaip Zyan, Harry, Niall, Liam ir Louis kažką šneka apstoja mane. Norėjau rėkt, bėgt, bet kūnas manęs neklausė. Staiga pradėjo spiegti ausyse, viskas ir vėl aptemo.
Atsikėliau šalia savo namo. Atsistojus susiėmiau už galvos - labai ją skaudėjo. Atgavusi savo jėgas įėjau į namą. Užbėgau laiptais viršun priėjus prie veidrodžio apžiūrėjau save. Buvo žaizdų, įbrėžimų. Ant kaklo buvo nasosas!? Iškur jis?! Dabar aš privalėjau pakalbėt su Niall. Grįžus į kambarį atsiguliau ant lovos ir greitai užmigau.
Atsikėlusi pamačiau, kad aš tuoj vėluosiu į mokyklą! Susiruošusi nusileidau į apačią užsidėjau šaliką ir išbėgau iš namų. Mišku bėgau, labai bijojau tų vilkų. Koją atrodė, kad adata bado, bet vistiek bėgau išbėgus iš miško sustojau pažiūrėjau į laikrodį 8:05. Ne ne ne! Pradėjau ir vėl bėgti. Kolidoriumi eidama nusiraminau. Pasibeldžiau ir įėjau į klasę. Pasižiūrėjau į JUOS. Jie ramiai sedėjo. Tik vienas Niall man šypsojosi.
-Labas rytas, atsiprašau, kad veluoju.
-Kas buvo?- pašokusi nuo kėdės priėjo prie manęs mokytoja.- kodėl tu šlubuoji ir kas tau ten ant kaklo?
Pačiupinėjau kaklą, šaliko nėra turbut kur nors bėgdama jį pamečiau, ir net nepajaučiau.
-Man viskas gerai.-nusišypsojau netikra šypsena.
Kažkas iš klasės surekė, kad tai nasosas. Nemačiau kuris tai padarė, bet jį prakeikiau nes mokytoja vis klausinėjo. Turėjau pameluoti, kad tai paliko mano vaikinas, nes ji galvojo, kad mane kažkas išprievartavo.
Nuėjusi į klasės vidurį atsisėdau į savo suolą ir pasižiūrėjau pro langą. Pamačiau kaip mano šalikas guli šalia gatvės.
Per pertrauką išbėgau į lauką ieškot savo šaliko. Man net nespėjus sureaguoti prie manęs priėjo Niall.
-Sveika!- nusišypsojo- Atrodai prastai... turiu tavo šaliką.
Ištiesė ranką laikydamas šaliką.
-Ačiū- paėmiau jį- kodėl jūs ten vakar buvot?
-Kur?
-Miške
-Ką? Mes nebuvom ten... tau turbūt vaidenosi
-Niall aš žinau ką mačiau.
-Na gerai mes ten buvom
-Ir ką ten veikėt?
-Niall!!!
Kažkas užriaumojo
- Einam greičiau!
Pažiūrėjau į Zayn jo akys buvo tokios pačios rudos kap to vilko! Nee... turbūt aš įsivaizduoju.
-Pakalbėsim prie tavo namų gerai?
Atsipūčiau, nes aš bijojau kad pasakys kur ir vakar.
-Gerai, iki- nusišypsojau ir apsiviniojus šaliką gryžau į mokyklą. Po skambučio visi nubėgo į valgyklą. Pasiėmusi savo maistą atsisėdau šalia Jade.
-Sveikutė!- nusišypsojo
-Labas...
-Kas yra?
-Man nieko.
-Gi aš matau, kad kažkas yra.
-Iš kur?
-Esi be nuotaikos.
-Vakar su manim šnekėjosi Niall.
-Niall?!- išsižiojo.
-Taip- nusukau akis, kad pasižiūrėčiau į jį, jis pamatė, kad žiūriu ir atsisukęs pamerkė vieną akį, o aš visa išraudonavau.
-Jis tau pamirksėjo!- surekė Jade
Išgirdęs tai Niall nusijuokė.
-Ššš tyliau!- išsitempiau ją iš valgyklos.
Pasibaigus pamokoms gryžau namo, persirengiau ir išėjau laukti Niall. Ilgai laukti nereikėjo.
-Sveika dar kartą- nusišypsojo- einam pasivaikščioti?
-Gerai- nusišypsojau.
-Tai iš kur nasosas? Turi vaikiną?
-Ne, galvojau tu man pasakysi iš kur jis.
-Kaltas!- išsišiepė.
Jau norėjau klaust ką jis turi omenį, bet nespėjau.
-Štai atėjom.- ištiesė ranką į seną namą.
-Tu gal koks vaiduoklių medžiotojas?- pasišaipiau.
-Taip.- pasakė sarkastiškai, o aš nusijuokiau- Damoms pirmenybė.
Įėjus į namą pamačiau, kad ten sedėjo JIE.
-Pagaliau atėjot- pasakė Harry
-Kas čia vyksta?
-Tu mus vakar matei taip?- paklausė Zayn atsistojas nuo kėdės ir eidamas link manęs.
-Na taip.
Jis staigiai pagriebė man už riešo ir pradėjo tempti.
-Ne, ką tu darai?!
-Zayn nereikia- ramiai pasakė Niall
-Aš tikrai nerizikuosiu ja! Jei ji mus išduos, kad mes kitokie?!
-Ne prašau paleisk!
Jis mane nutempė laiptais žemyn ir įstūmė į rūsį. Aš spardžiau, trankiau duris, bet nieko. Praradus viltis atsisėdau į kampą ir verkiau. Net nepajaučiau kaip užsimerkė akys iš nuovargio ir aš užmigau.
Mane prikėlė Niall. Jis pūrtė mane.
-Pagaliau atsikėlei...
-Prašau išleisk mane- akys buvo patinusios nuo verkimo.
-Pirma leisk man viską paaiškinti.
-Prašau- vis dar verkiau.
-Paklausyk... Mes neesam normalūs žmonės.
-Galvoji nepastebėjau?
-Prašau leisk užbaigti... mes esam vilkolakiai.
-Puiku... aš čia sėdžiu, šalu, verkiu, o tu nusprendiai pasišaipyti iš manęs?
-Aš nejuokauju. Kaip tu galvoji kodėl mano ir to vilko akys labai panašios?
-Nežinau.
-Klausyk aš tau įrodisiu.
-Sekmės beproti.
Jis atsistojo ir žiūrėjo į mane savo tobulom mėlynom akim. Staiga jis išsirietė iš skausmo ir nukrito ant žemės klupėjo ant keturių. Pribėgusi prie jo bandžiau jį pakelti kai pajutau, kad ne žmogaus ranką laikau, o vilko leteną. Atsitraukusi nuo jo prisiglaudžiau prie sienos, o jis vis artėjo, kol nepasiekė manęs. Jis stovėjo lyg akmuo ir žiūrėjo į mane.
-Gerai tikiu- atsipūčiau- gali pasiverst atgal, prašau?
Jis papūrtė galvą ir išbėgo iš rūsio pasinaudodama proga pabėgau buvo jau tamsu. Nieko nemačiau, tik žinojau, kad bėgu. Išgirdau tolumoje Harry ir Liam. Išsigandau, nežinojau ką daryti. Staiga mane kažkas pagriebė už burnos ir pilvo norėjau rėkti, bet man uždėjo servetėlę.
-Atsiprašau, bet dar negalim tavęs paleist...- girdėjau kaip sušnabždėjo Louis.
Ir pradėjo mane tempt atgal. Mane įvedė į kažkokį kambarį. Nuėmė servetėlę ir įjungė šviesą.
-Nebijok aš tavęs neskriausiu, nepyk, kad šitaip darom, bet mums irgi baisu, kad mus kažkas išduos.
-Aš jūsų neišduosiu prašau paleisk mane.
-Negaliu, širdelę, Zayn neleidžia.
-Tai jis gal koks jūsų vadas, kad jum įrodinėja?
-Na ne, bet jis žino geriausiai, todėl būk gera mergaitė ir klausyk mūsų.
-O jeigu ne?
-Grįši atgal į rūsį, aš Zayn nieko nesakysiu, kad buvai pabėgus todėl ir tu ššš.- nusišypsojo pridėjas pirštą prie lūpų- Jei būsi gera mes tave greičiau paleisim, nori valgyt?
-Ne.- nusukau akis.
-Kaip nori, nes gausi tik rytoj, iki- pasiuntė oro bučinuką ir išėjo.
Kai jis išėjo pradėjau dairytis aplink kambarį, kambarys nebuvo labai didelis, buvo paklota lova, durys į vonią, lentynos pilnos knygų, spinta. Priėjus prie knygų apžiūrėjau jas, jos buvo dulkėtos ir labai senos. Pasižiūrėjau į spintą ten buvo pilną drabužių, žinoma bernams rūbų. Radau kelias maikutes ir kelnias tinkančias man. Reikėjo persirengt mano rūbai buvo visi purvini. Nuėjus į vonią iškart priėjau prie veidrodžio pasižiūrėjau į save. Buvau visa purvina ir susivėlusi. Pasisukau į vonios pusę. Vonia dar buvo šlapia?! Čia kažkas gyvena. Tai supratau ne tik dėl vonios pradarius veidrodį pamačiau, kad ten yra neseniai naudotas skustukas, ir buvo keli dantų šepetukai, vienas senas kitas naujas. Nusprendusi, kad man reikia išsimaudyti isipyliau šilto vandens, nusirengiau ir įlipau. Pagulėjus vonioje išlipau iš jos ir apsirengiau rūbais kuriuos radau spintoje. Jie man buvo apkrite, bet atrodė kaip pižama. Tikėjausi rasti ir skalbimo mašina, bet gaila jos nebuvo. Išgirdau kaip kažkas įėjo į kambarį. Nuėjau pasižiūrėt, ten buvo Niall su suplėšitais drabužiais, jis ėjo labai pavargęs, net manęs nepastebėjo, priėjo prie spintos išsitraukė rūbus ir jau norėjo persirengt, bet aš sutrugdžiau.
-Persirenginėsi prie manęs?-Jis kruptelėjo ir atsisuko.
-Išgąsdinai!
-Atsiprašau.
-Ką tu čia veiki?
-Mane Louis atvedė.
-Tau tinka mano rūbai.- nusišypsojo.
-Ačiū,- nuraudau- bet tu man turi paaiškinti daug dalykų.
-Dabar aš esu per daug pavarges kažką aiškinti.- tai pasakęs nusiėmė maikę, o aš visa išraudau ir nusisukau.
