Vilkų meilė

2.21

Tikiuosi nereikės gailėtis dėl mėlynų plaukų.
-Baigta.
Pakėliau akis į veidrodį.

-Ačiū Alexa!
-Tau tikrai tinka
Sukikenau.
Grįžusios į kambarį pradėjome skubėti, juk tuoj rinks antrininkus. Man taip baisu!
Vos spėjusios persirenkti greitai išbėgome iš kambario į didžiulę salę. Ten visi jau seniai buvo susėdę į vietas. Mes su Alexa turėjome išsiskirti, nes niekur nebuvo po dvi vietas šalia. Staiga ant scenos užlipo direktorė. Jos blondiniški plaukai buvo tvarkingai surišti į kuoduką. Apsirengusi jinai buvo išties keistai, lyg būtu kokios laidotuvės. Juodas sijonas iki kelių, tamsios pėtkelnės, juodas švarkelis ir juoda maža kepurytė šalia kuodo.
-Sveiki mielieji! Ši diena yra mums visiems įpatinga. Dabar aš kviesiu aukštesniuosius. Kuriuos pakviesiu tie turės ateiti čia ant scenos. Jack Verson!
Ant scenos netrukus pasirodė aukštas vaikinas su juodais plaukais.
-Amanda Galnet
Kitų nesiklausiau. Pradėjau akimis ieškoti Sam. Perėjau per salę keturis kartus. Turbūt jo nėra.
-Katie Hiller
Išgirdusi savo vardą pakilau iš vietos ir pradėjau eiti link scenos. Užlipusi laiptais atsistojau šalia kitų aukštesniųjų.
-Štai ir visi aukštesnieji! Dabar juos pakviesiu paragauti šventojo vandens iš šventosios taurės.
Visi sustojo eilute. Nuėjau į galą ir laukiau savo eilės. Netrukus man reikėjo paragauti to šventojo gėrimo. Priglaudžiau prie lūpų taurę ir gurkštelėjau mažą gurkšniuką. Tas gėrimas buvo kartus. Nusipurčiau ir padėjau taurę į vietą. Vos spėjus nusisukti pradėjo spausti galvą. Nukritau ant keturių ir man pradėjo iš akių bėgti ašaros. Staiga išgirdau balsą kuris buvo labai panašus į Niall. Jis stovėjo miške su sudraskytais rūbais ir buvo kraujo demelės. Jam už nugaros stovėjo kažkoks juodas vilkas su raudonom akim. Staiga tas vilkas puolė Niall ir pradėjo jį kandžioti. Viskas aptemo ir nustojo spausti galvą. Atsistojusi apsižvalgiau. Stovėjau ant scenos. Visų žvilgsniai buvo į mane. Nusivaliusi ašarą pasižiūrėjau į pirštus. Jie buvo kruvini. Greitai pradėjau valytis paakius. Aš verkiu krauju? Staiga direktorė priėjo prie manęs.
-Ateik mažute.
Nusekiau ją į penktą aukštą. Manau čia jos kabinetas. Ji mane pasodibo ant kietos mėlynos sofos. Staiga ji ištiesė man ranką kurioje buvo pakelis pilnas ledukų. Priglaudžiau jį prie galvos ir pasižiūrėjau į ją.
-Kas tau buvo?
-Aš mačiau savo seną draugą kaip užpuolė.
-Ar tai buvo ryškus vaizdas? Prisiminimas?
-Ne, tai tikrai ne prisiminimas, atrodė lyg aš būčiau buvusi visada šalia jo.
-Ištiesk savo rankas.
Padariau kaip ji sakė ir ištiesiau rankas.
Ji staigiai sugriebė mano ranką ir atitraukė mano rankovęs. Ant jų buvo juodi raštai.

-Tu esi Pranašė. Praneši mirtį.
Ji pasakė viską su šypsena. Dabar aš jos nekenčiu.

Tadam! Grįžtu su savo nesamonėm! Tikiuosi bent kiek sudominau! Ačiū, kad skaitot! ❤