Traukinys į mirtį

Nuobodi kelionė

Rašau šią istoriją tikėdamasi, jog jums patiks :) Dėkui visiems tiems, kurie spaudžia "Vote" ir komentuoja. Ir sėkmės skaitant! :)
---
Suskamba telefonas, išsitraukiu jį iš kelnių kišenės ir atsiliepiu:
-Sveika, teta,-linksmai pasisveikinau,-jau esu traukinių stotyje, gali nesijaudinti.
Teta nelabai mėgo kalbėti, todėl tik suprunkštė ir trumpai atsakė "puiku".
O pas tetą važiuoju todėl, nes mokysiuosi Londone. Nuo vaikystės svajojau apie šį nuostabų miestą, pilną svetingų žmonių ir gražių gatvių. Ir man nusišypsojo sėkmė - teta sutiko laikyti mane savo namuose. Ji jau sudarė ilgą taisyklių sąrašą, kurio turėsiu laikytis, bet aš nepykstu. Vis dėlto teta yra tikra perfekcionistė...

Tempiau lagaminą nelygiu grindiniu, tada ir vėl suskambėjo telefonas, pažiūrėjau į ekraną.
"Nauja žinutė nuo: Lilė ♡"
Ji rašė: sėkmės!
Lilė yra mano draugė. Nors esame pažįstamos vos pusę metų, ji galvoja, jog esame geriausios draugės. Bet man tai patinka, jos trumpos žinutės visada mane įkvėpia ir pralinksmina, primina, jog turiu draugų, kuriems iš tikro rūpiu. Beje, tokių su laiku mažėja, todėl nusiunčiau jai šypsenėlę ir įsidėjau telefoną į kišenę.
Žvilgtelėjau į juodą nublukusį laikrodį ant riešo ir toliau laukiau. Tą laikrodį gavau nuo močiutės, kuri mirė kai man buvo keturiolika metų. Tuo laiku man tai nerūpėjo, nes nelabai kalbėdavau su ja, o dabar labai gailiuosi...
Išgirdau traukinį, padėjau ranką ant lagamino rankenos ir stebėjau į kitus žmones, kurie irgi ruošėsi įlipti. Traukinio dūmai buvo tokie pilki, o ir oras buvo apsiniaukęs, todėl visi buvo be nuotaikos. Nusitempiau lagaminą prie durų, sulaukusi savo eilės daviau pageltusį bilietą ir įlipau. Susiradusi savo kupe atsisėdau į vietą ir apsidairiau - čia buvo kokį 10 žmonių. Išsitraukiau knygą ir, stengdamasi užmiršti viską aplink save, pradėjau skaityti.
Gailiuosi, jog ten įlipau.