Traukinys į mirtį

Garso skydas

Tada dar pastebėjau, kad ant dviejų žmonių ant burnos buvo priklijuota pilka ir plati lipni juosta. Jų akyse atsispindėjo nerimas ir džiaugsmas, jie tikėjo, kad mums pavyks. Nenutuokiau ar jie žino, kad mes - laiko keliautojai. Tikriausiai nieko nežino kaip ir nežinojo Maja Folker.

Lavoje dar mačiau malkas ir kitokius dalykus, tai privertė susimąstyti. Ar jos išlaikytų žmogų? Gal pasaulyje dar ir magija egzistuoja?

-Gerai,-garsiai kalbėjo Džina, jaučiausi lyg filme.-Aristėja, niekur neik. Tau čia per daug pavojinga!

Aristėja paklusniai linktelėjo, rodos, buvo visai rami. Lyg toks jos būtų darbas.

Atsisukau į žmones ir nuėjau prie lavos. Stovėjau visai ant krašto ir žiūrėjau į asfalto gabalus:
-Aš lipu!-įspėjau ir neišgirdusi kitų balsų peršokau per lavą. Asfaltas išlaikė, bet visas drebėjo. Tada tas gabalas pradėjo plaukti lava, tik ne į paauglių pusę.

-Ką daryti?!-baimės persmelktomis akimis paklausiau ant kranto stovinčių draugų, kurie be perstojo rėkė. Edisonas mojavo rankomis. Bet aš negalėjau jų girdėti. Jaučiausi lyg įlipusi į burbulą, kuris yra atsparus garsui. Galėjau tegirdėti tik lavą ir paauglių žvingančias virves.

Stebėjau plaukiantį asfalto luitą ir draugus. Akihiro pribėgo prie krašto, o Klerė puolė prie jo, bet nespėjo. Panikos apimtas Akihiro įšoko į lavą lyg į vandenį ir jo kūną raudonas skystis suėdė kaip mėsos gabalą. Rėkiau visu garsu, kiti stovėjo prie krašto ir taip pat rėkė.

-Akihiro, ne!-verkdama šaukiau ir vos pati neįkritau ten pat. Jaučiausi kaip išgėrusi, negalėjau ramiai pasėdėti.

Klerė atsitupusi rėkė, bet negalėjau girdėti. Ausys užgulo ir aš jas užsidengiau. Negi tai tikrai įvyko?

-Dabar tik aš galiu juos išgelbėti.

Tik aš.

Lėtai atsistojau stengdamasi nenugriūti, širdis trankėsi kiekvieną akimirką, kai galvojau apie Akihiro. Atsisukau į du vaikus, kurie išsigandę spoksojo į vietą, kur Akihiro nugrimzdo.

Žvilgtelėjusi į lavą, arčiausiai pamačiau plaukiančią malką, ir ji kaip tik plaukė Glibos ir Džordžo pusėn.

Reikia rizikuoti.

Laisvai šoktelėjau ant malkos ir, mano laimei, nenukritau. Jaučiausi tokia lengva! Norėjau pažiūrėti į draugų reakcijas, bet negalėjau atsigręžti atgal. Smegenys neleido.

Sunkiai laikiausi ant to medžio, bet jis lėtai plaukė vaikų pusėn. Kol nepajudėjau. Vos išsilaikiau ant malkos, o tada kritau į lavą. Greitai užčiuopiau netoliese esantį kažkokį luitą ir kabėjau, kojas panarinus į nežmoniškai karštą lavą. Rėkiau kiek galėjau.

Tada, susirinkus visą energiją, išlipau iš skysčio ir atsistojau ant tvirto gabalo. Jis buvo lyg priklijuotas, todėl visu svoriu nukritau ant jo ir susiriečiau. Kojas gėlė, aš vos nemiriau. Dabar kelnės buvo juodos it anglis ir atrodė, kad tuštumoje tvyrantis oras priverčia kojas skaudėti dar labiau. Lėtai pasukau galvą į toli esančius draugus. Jie žiūrėjo susikaupę, Aristėja ir Klerė vis dar verkė.

-Aš negaliu,-užkimusiu balsu pasakiau žinodama, kad jie negirdi.

((Atsiprašau už trumpesnę dalį. Kita dalis gali pasirodyti negreitai, kadangi reikia apgalvoti, kas bus ateityje. Kol kas neturiu idėjų...))