Traukinys į mirtį

Paslaptingas raštelis

Žinoma, visos durys buvo lyg suklijuotos. Visi buvome išsigandę. Keisčiausia buvo tai, jog dingo vairuotojas, darbuotojos ir du keleiviai.
Atsistojau ir nusprendžiau paieškoti pailgų daiktų. Juk negalime numirti šiame traukinyje!
Susiradusi lazdą vieno keleivio lagamine, pasiemiau ją ir pradėjau trankyti duris. Deja, man tikrai neišėjo. Nors traukinys atrodė senas, durys buvo tvirtos...
Prie manęs atėjo kažkoks aukštas vaikinas. Rankoje jis laikė plaktuką.
-Galbūt reikia pagalbos?-nustebau išgirdusi šiuos žodžius, nes kiti negalėjo pajudėti iš baimės.
-Ir ką tu padarysi su šituo?-iš kažkur išdygo Džina, rodydama pirštu į plaktuką. Su ja mes tikrai susidraugavome.
-Geriau bandyti negu nieko,-jis išmetė tą plaktuką į orą ir tvirtai sugavo,-Tavo balselis jau mane įkyrėjo.
-Tu manęs nepažįsti,-įsižeidusi pasakė Džina.
Vaikinas smarkiai trenkė į duris, pabandė kitose vietose, bet nieko neatsitiko.
-Matai? Iš tų tavo bandymų nieko gero,-papurtė galvą Džina. Pagaliau nusijuokiau. Ir kodėl visada turi būti du žmonės, kurie visą laiką pykstasi?
Jis ir vėl atsisėdo ant sėdynės. Dauguma keleivių buvo kitoje kupė.
-Ar nemanai, jog visi keleiviai turėtų būti vienoje kupė?-atsargiai paklausiau Džinos. Laikiau ją kaip savo vadovę.
-Ir padaryti susirinkimą?-jau visiškai pasidavęs paklausė vaikinas.
-Gera mintis, berniuk...-susimąstė Džina.
-Šiaip aš Edisonas [Žiūrėkit į nuotrauką] ,-ji greitai pertraukė vaikiną:
-Kas žino, galbūt kitoje kupė sėdi koks protinguolis, ir jam tuoj šaus gera mintis.
Edisonas nuėjo į kitą kupė ir sukvietė visus. Visi atsisėdome (išskyrus Džiną, dabar tikrai galėjome ją vadinti vadove) ir sužiurome į Džiną. Ji greitai suskaičiavo keleivius.
-Kleo, eik su manimi,-nustebau, kai ji pakvietė mane vardu. Nepamenu, jog sakyčiau jai savo vardą, bet atsistojau ir nuėjau iš paskos. Kiti keleiviai pradėjo dairytis.
-Džina, kas nutiko?-pradėjau bėgti, nes ji ėjo taip greitai!
Mergina nieko neatsakė, tik ėjo iš vienos kupė į kitą, kol pagaliau nuėjome į patį traukinio priekį.
-Suskaičiavau tik aštuoniolika žmonių,-uždususi pranešė.
Ant vairuotojo sėdynes pastebėjau baltą lapelį. Pakėliau jį ir atlanksčiau. Džina susidomėjusi žiūrėjo.

Vieni miršta, kiti laukia savo eilės.

-Labai kvaila frazė,-nustebusi pasakė ji ir greitai paėmė raštelį iš manęs, apsisuko ir nubėgo į pagrindinę kupė.
-Nagi, kvailiai, kuris iš jūsų nusprendė pakvailioti?!-Džina pamojavo lapeliu.
Visi nustebę žiūrėjo į ją. Buvo galima pasakyti, jog niekas nesuprato.
Sulaukusi tik nemalonios tylos, Džina vėl prakalbo:
-Suskaičiavau tik aštuoniolika žmonių. Ar kažkas žino, kuris iš mūsų dingo?!
Viena jauna mergaitė pasimuistė ir atsikosėjo:
-Taip. Pamenu vieną pagyvenusią moterį, kuri sėdėjo prieš mane. Jos nematau čia.
-Iš viso dingo trys žmonės,-Džinos balsas buvo skardus,-du iš jų - seni. Ir viena mergaitė.
-Ar tai reiškia, jog gali dingti visi žmonės?-pasigirdo vieno keleivio balsas.
-Didesnė tikimybė jog dings vyresni keleiviai,-Edisonas atsistojo ir nuėjo į priekį prie Džinos.-Kur tavo tėvai?-jis atsisuko į mergaitę, kuri seniau kalbėjo.
-Aš važiavau viena, tėvai pasiliko mieste.
Džina lengviau atsikvėpė.