Traukinys į mirtį

Link kranto

Pati nustebau supratusi, kad luitas laisvai plaukia velniškai karšta lava. Jau galėjau ranka pasiekti vietą, kur stovėjo du paaugliai.
Įdomu, kaip aš juos nunešdinsiu į krantą. Bus dar sunkiau.

Luitas, atplaukęs prie lavos baseino centro sustojo, lyg leisdamas man lipti ir gelbėti tuos jaunuolius. Vėl pajutus žemę po kojomis labai apsidžiaugiau, bet trumpam. Grindinys smuko gilyn į lavos gilumą. Kuo toliau, tuo giliau. Bet lava nesiveržė ant paviršiaus, ji negalėjo prabėgti lyg per kokį stiklą. Jaučiausi kaip žiūrėdama į akvariumą. Lava buvo žuvys, žinoma.

Nusileidus ant šį kartą tikros žemės, jaučiausi kaip rūsyje. Oras buvo drėgnas ir turėjo tą puvėsių kvapą. Įsitikinusi, kad čia nieko nėra, nuėjau prie jaunuolių ir atplėšiau juostas nuo burnų.
Jie neįstengė prakalbėti. Todėl, bandydama ignoruoti kojų skausmą (nuo lavos), atrišau virves. Net pati nustebau, kad surišta nebuvo labai tvirtai.

Paaugliai atsikvėpė ir padėkojo.
-Nėra už ką,-atsakiau.-Dabar eime.

Nežinojau kur eiti, nesupratau kodėl taip jiems pasakiau.
Staiga išgirdau žemą balsą. Skambėjo lyg griaustinis, lyg viesulas.
-Dabar mums jau galas.

Užsidengiau galvą rankomis, kai pajaučiau silpną vėjelį. Tikriausiai jį sukelia tas padaras.

Iš už kampo išlindo Akihiro.

-Akihiro?-nuleidau rankas žemyn ir pribėgau prie jo, dar niekada nesijausdama tokia laiminga.
-Taip. Pasirodo, lava nusitempia tave atgal į šią vietą. Mes turime čia patekti visi.

-Ir kaip mes jiems pasakysime?-išgirdau toliau esantį Džordžo balsą.-Negalime grįšti atgal.

Jis teisus.

-Nežinau, bet mes turime kažkaip atsirasti prie jų. Iš požemių link kranto,-galvojo Akihiro. Net neįsivaizdavau, kaip galėtumėme iš apačios patekti į viršų. Bet kairėje mačiau šiurpiai atrodantį ankštą praėjimą.

Rodos, Akihiro perskaitė mano mintis, todėl iš karto pasileido link ten. Aš iš paskos, o Gliba ir Džordžas taip pat.

Pasiekę praėjimą, mes juo ėjome lėtai. Buvome pavargę, o kojos vis dar verkė nuo skausmo. Taip ėjome minutę, jau norėjome pasukti atgal, bet staiga atsiradome kiek ankštame koridoriuje. Negalėjau matyti nieko, kas padėtų patekti į viršų.

Buvo sunku patikėti, jog įkliuvome į šį voratinklį. O laikas vis seko.

-Reikia logiškai mąstyti,-išgirdau žemą paauglės balsą, kuris drebėjo nuo baimės.-Jeigu matome kopėčias, reikia jomis lipti. Argi ne tam jos sukurtos?
-Gera mintis,-pagyrė Džordžas ir jau žengė kelis žingsnius link sienos.

Tai mane privertė nusipurtyti. Gal nuo šalčio, gal nuo kvapo, o gal nuo keistų žodžių. Keisčiausia buvo tai, jog negalėjau matyti jokių kopėčių. Koridorius buvo tuščias.

-Apie kokias kopėčias jūs kalbate?-netvirtu balsu pasiteiravo Akihiro. Tai aš ne vienintelė.

Džordžas niekinamai prunkštelėjo ir supratojo tai kaip juokelį, o aš taip ir likau netvirtai stovėti. Gliba pirma nužingsniavo prie drėgnos sienos ir pradėjo ja lipti lyg koks voras. Judesiai tikrai priminė žmogaus lipančio kopėčiomis.
Susižvalgiau su Akihiro.
Kai merginos batai dingo už kampo, aš nusprendžiau pasireikšti:
-Ei, Džordžai!-tai privertė jį sustoti.-Kad ir kaip juokingai ar kvailai tai skambėtų, mes nematome jokių kopėčių.

Jis atsigręžė į mus ir susiraukė.
-Kaip tai nematote?
Gūžtelėjau. Bet iš karto užsinorėjau prieiti prie tos plikos sienos ir pabandyti užlipti. Taip ir padariau.

-Kleo, tai tik laiko švaistymas,-suinkštė Akihiro.
-Tai geriau bandyti, ar stovėti ir laukti kol kiti mūsų ateis?
Buvau tikra, jog Džina ir kiti net nebūtų čia atėję.

Džordžas man parodė vietą, kurioje buvo viena pakopa. Aš padėjau ranką ir nieko nepajaučiau, tik orą delnuose. Bet, pabandžiusi padėti koją ant žemesnės pakopos, man pavyko užlipti!
-Akihiro, matai?-laiminga šūktelėjau. Jis greitu žingsniu irgi priėjo prie sienos ir laukė savo eilės.
Tik dabar domėjausi kodėl Gliba nešaukė mūsų ir nesidomėjo, ar mes lipame kartu.

((Net neįsivaizduoju ar tęsti istoriją, kadangi praradau daug skaitytojų, arba jie paprasčiausiai nespaudžia Vote :( Taip kad spauskite iš karto kai perskaitote!))