Traukinys į mirtį

Tamsus koridorius

Atsidūrėme šviesiame kabinete, pilname knygų. Čia buvo netvarkinga.
Vyras parodė į dvi kėdes tiesiai prieš stalą ir mes susižvalgėme.

Atsisėdau aš, Džina ir Aristėja.

-Man labai įdomu ką jūs čia veikiate,-vyras apėjo aplink stalą ir paimė liniuotę.-Ar tik pamiršote aprangą? M?
Atsikvėpiau ir nusprendžiau pakalbėti už visas.
-Mes atsidūrėme netikėtai. Esame iš kito miesto, o mokykla buvo kaip tik prieš mus.

-Tokiu atvėju reikia eiti kažkur kitur, bet tik ne į mokyklą!-pakėlė balsą ir visos kruptelėjome.
-Atsiprašome, daugiau čia neisime. Beje, mes tikrai nieko nevogėme,-girdėjau kalbant Džiną, bet mano akys krypo ties pastatomu kalendoriumi ant stalo, kuris rodė 1970 metus.

-Man neįdomu ką jūs darėte,-jis nestipriai trenkė liniuote į stalą.-Taisykles nurodo, jog į mokyklą negali eiti kažkokie neturtingi ir alkani vaikai.
-Iš kur jūs žinote, jog esame alkani?-nustebusi paklausė Aristėja.
-Girdžiu pilvus,-nervingai nusijuokė ir neiškentęs atsisėdo į savo vietą.-Dabar jau suprantu kas jūs esate.

Sunerimusi žvilgtelėjau į Džiną, ji taip pat pažiūrėjo į mane.

-Laiko keliautojai. Iš kart supratau vien jus pamatęs,-šyptelėjo vyras.
Laiko keliautojai? Tai dabar iš tikro yra 1970 metai?
-Kaip jūs galite žinoti kas mes esame, jei net patys nežinome kas vyksta,-sukryžiavo rankas Kvin.
-Jūs keliaujate laiku,-direktorius atsuko mums kalendorių ir dar kartą pamačiau datą.-Dabar yra tūkstantis devyni šimtai septyniasdešimtieji, o jūs, net neabejoju, esate iš ateities.

Visos atrodė dar labiau nustebusios. Jautėmės kaip pasakoje, buvo sunku patikėti, jog keliaujame laiku.
-Iš kur jūs žinot apie mus?-ir vėl paklausė Kvin.

-Jau turėjome gal devynis tokius keliautojus, viską išsiaiškinau, ilgai domėjausi. Taigi, turiu tik vieną prašymą. Eikite iš čia ir nenukreipkite mokinių dėmesio į jus. Jie negali galvoti apie ką nors kitą nei mokyklą.
-Ne,-Džina drąsiai atsistojo ir pamačiau nuoširdžiai nustebusio vyro išraišką.-Turite mums viską papasakoti. Mes turime rasti Mają Folker. Ir esame įsitikinusios, jog ji čia yra.

-Parodykite pasą,-atkišome jam pasą ir jis perskaitė.
-Iš kelintų jūs metų?
Atsikrenkščiau:
-Du tūkstančiai dešimtų.

Jis pakėlė galvą ir pažiūrėjo man į akis:
-Įdomu. Ar jau yra skraidančių žmonių?
-Prie reikalo,-piktai paliepė Džina ir vyras iš kart surimtėjo.
-Taigi, ši sena moteris čia turėtų būti...-vyras prisimerkęs skaičiavo.-Penkiolikos metų.
-Šitoje nuotraukoje jai penkiasdešimt penki?-suprunkštė Klerė, negalėdama patikėti.

-Ar galite mums daugiau papasakoti apie laiko keliautojus?-pasidomėjo Džina, tuo tarpu aš ir toliau tylėjau.

Vyras atsistojo ir vėl pradėjo vaikščioti aplink stalą ir mus:
-Matai kame ir yra esmė? Ilgai domėjausi, bet daug informacijos neradau. Matyt jūs esate labai reti,-vyptelėjo, nusipurčiau nuo jo veido išraiškų.-1970 metų Londone tokių buvo keturiolika. Devyni atėjo būtent pas mus, nežinoma kodėl. Beje, jie taip pat ieškojo žmonių.
-Pradingusių žmonių,-palei nosį sumurmėjo Aristėja.
-Tiesa.

-Ar jie rado tuos žmones jūsų mokykloje?-prakalbau net nepažiūrėdama į direktorių.
-Ne,-nusijuokė jis.-Jie nerado, nes aš jiems neleidau. Po to jie mirė, žinoma.