Traukinys į mirtį

XX V

Ir traukinys sustojo. Taip, sustojo. Negalėjome patikėti.
Sutrikę atsistojome ir nuėjome prie durų, bet jos neatsidarė.
Klerė ištraukė kažkokį lapelį ir perskaitė:
-Suraskite Mają,-garsiai ištarė.
Džina grubiai išplėšė lapelį iš rankų, jame buvo parašyta:

Suraskite Mają, XX V

Viską ką išgirdau buvo Aristėjos aikčiojimas.
-Kas ta Maja?-nusijuokė Edisonas.
-Bet traukinys sustojo!
-Greičiau lipkime!
-Juk užrakinta.
-Ką reiškia tie skaičiai?
Kilo sumaištis, visi kalbėjo vienu metu, kol pagaliau nustojo.

-Turime išsiaiškinti,-pažiūrėjus į Džinos kaklą buvo aiškiai matyti kaip ji nuryja seiles. Ji buvo susidomėjusi, galėjau tai pamatyti iš akių.
-Aristėja, ar tai ta močiutė kuri sėdėjo prieš tave? Surask jos dokumentus,-ji parodė į priešais esantį lagaminą. Žmonės dingo, o asmeniai daiktai - ne.
Aristėja atsargiai atsegė lagaminą ir viską apžiūrėjo. Tada išdidžiai ištraukė knygelę ir pavartė.

-Taip, jos vardas Maja,-linktelėjo ir ištiesė ranką, norėdama knygutę duoti Džinai.
Mergina šyptelėjo ir paimė taip, lyg laikytų apdovanojimą.
-Tai dabar turime ją surasti?-pagaliau prabilo ir Akihiro.
-Nesuprantu kodėl mums vadovauja Džina,-greitai įsiterpė Kvin.-Aš esu valinga ir taip pat galiu vadovauti, nepagalvojote apie tai?
Džina atsiduso:
-Aš nevadovauju. Stokis prie manęs ir galvok planą,-Džina bedė pirštu į grindis.-Aš nieko prieš.
Kad ir kokie jie buvo, man visi patiko. Juk dabar gali būti jų paskutinė diena šiame pasaulyje, o jie ramiai į tai žiūri. Nesistebėjau savimi - aš visada buvau be emocijų.

-...tai skaičiai?-prabudusi iš savo minčių išgirdau Edisono balsą. Jis žiūrėjo į mane. Taip pat ir Akihiro su Kvin.
-Atsiprašau?-atsikrenkščiau.
-Galbūt tai skaičiai?-pakartojo.-Ant to lapelio.
Džina atsisėdo prie manęs.
-Tai žinoma jog skaičiai. Bet ką jie reiškia?-visi atsistojo ir atėjo prie mūsų, norėdami perskaityti raštelį. Išskyrus Breideną, žinoma.
-Dvidešimt ir penki...-sau panosėje kalbėjo Akihiro.
-Galbūt tai dvidešimt penki?-tarstelėjo Džina.
-Ne, kvailele, čia matomas aiškus tarpas,-suburbėjo Edisonas ir vėl šyptelėjau. Man patiko jų pokalbiai.
-Gal tai jos amžius?-suprunkštė Klerė ir padėjo žurnalą į savo nušiurusią kuprinę.
-Dvidešimt ir penki negali būti amžius!-jau supyko jis. Matyt kantrybės nebeturėjo.

-Tai laikas,-kažkas prabilo, visi atsisukome į galą, kuriame patogiai įsitaisęs sėdėjo Breidenas.
-Tai laikas,-pakartojo.
-Laikas? Neprasta mintis,-Džina vėl įnyko į lapelį.
-Dvidešimta valanda ir penkta minutė,-sumurmėjau panosėn ir tada pakėliau galvą aukščiau, kad kiti girdėtų.-Ką tai reiškia?

Išgirdome nemalonų cypimą ir lėtai atsidarė durys. Visi išsižiojome.
-Kaip tai suprasti?-staigiai atsistojo Klerė ir žiūrėjo į lauką.-Ir kur mes esame?
Kvin nulipo laipteliais ir jau norėjo eiti iš traukinio, bet Džina sustojo:
-Stop, Kvin! Mes turime turėti planą,-ji spoksojo į didelį plyšį tarp durų.-Vis dėlto vieta nepažįstama...
-Taip,-dabar jau ir Edisonas pasireiškė.-Jūs eisite ieškoti Majos, o aš su Akihiro ir Breidenu pasiliksime čia. Turime prižiūrėti traukinį.
Pakreipiau galvą:
-O kas, jei mus pagrobs? Čia tikrai ne Londonas.
-Turime rizikuoti,-atsiduso jis.-Turime surasti tą močiutę. Turime ją išgelbėti. Kito būdo nėra.

Kvin susidomėjusi paplojo rankomis ir išlipo iš traukinio, Džina davė pasą Aristėjai ir liepė nepamesti.
Išlipau ir aš. Išsigandusi, bet tuo pačiu ir drąsi. Negalėjau patikėti. Šis grynas oras buvo lyg vandens lašas dykumoje.

Stovėjome ant šaligatvio, prie pat kažkokios mažos mokyklos. Mokiniai vaikščiojo lauke, skaitė knygą, žaidė. O mes jautėmės tokios nepritapėlės.
Kvin išsitraukė iš kišenės cigaretę ir prisidegė. Visos nustebusios atsisukome į merginą.
-Kas? Jau dvi dienas to nedariau,-gūžtelėjo ir patraukė dūmą.
Nusisukome nuo jos ir žiūrėjome į mokyklą.
-Galbūt ji dirba mokykloje?-žvelgdama paklausė Aristėja, nuo saulės spindulių ji buvo susiraukusi.
Staiga iš traukinio išlipo Edisonas ir pribėgo prie mūsų.
-Aš supratau ką reiškia tas laikas,-jis iškėlė ranką ir šyptelėjo.-Jūs turite grįžti į traukinį lygiai dvidešimtą valandą ir penktą minutę.
Džina sudėjo rankas:
-Ar tu tikras?
-Taip, visiškai tikras. Paskubėkite,-jis parodė tiesiai į mokyklą ir nuėjo atgal.

Pasiryžusios nuėjome į mokyklos kiemelį. Visi mokiniai devėjo tą patį. Juoda suknelė su balta apykakle, pilkos kojinės, apnešioti sandalai, dvi kasytės. Ir niekas mūsų lyg ir nepastebėjo.
Žvilgtelėjau į Aristėją, kuri nustebusi stebėjo savo bendraamžius.
-Paskubėkime, gana čia dairytis,-subambėjo Klerė ir mes atsipeikijusios žengėme link mokyklos.
Įėjusios į tamsaus pastato vidų, buvome labai nustebusios. Ši vieta atrodė tokia pasenusi.
-Ir kur mums jos ieškoti?-Džina paprašė Aristėjos paso ir pažiūrėjo į nuotrauką.-Gerai, kad ši yra.
Žiūrėjau į nuotrauką ir stengiausi įsidėmėti svarbiausias detales. Daug raukšlių, plonos lyg linija lūpos, netvarkingai sušukuoti plaukai.
-Gerai, eime prie reikalo.
Visos vėl patraukėme. Ieškojome klasės, kol pagaliau priėjome kažkokią. Džina pažiūrėjo pro durų langelį į klasės vidų. Tuo tarpu Kvin su Klere atrodė taip, lyg joms tai būtų nuobodu ir neaktualu.
-Tuščia,-ji normaliai atsistojo ir žvilgtelėjo į mus.
Vėl patraukėme koridoriumi, bet...
Aristėja vos neatsitrenkė į aukštą vyrą, kokių dviejų metrų. Visos pakėlėme galvas aukštyn ir pažiūrėjome į veidą.
-Iš kur jūs būsite, panelės?