Traukinys į mirtį

Aštuonetas

Saulės spinduliai pasiekė traukinio langus ir iš karto atsikėliau. Dar niekada nebuvau miegojus sėdėdama. Alkis raižė pilvą. Atsimerkusi pamačiau jog viena mergina nemiega. O kiti, regis, labai mėgavosi miegu. Tik kažkas traukinyje buvo... skirtinga.

Iš lagamino išsitraukiau buteliuką ir atsigėriau. Gailėjausi, jog nepasiemiau valgyti. Dar ryte mama zyzė ir prašė, kad įsidėčiau sumuštinį. Apsidairiau, apžiūrėjau keleivius. O kur kiti?
Atsistojau ir pajudinau jau nemiegančią merginą.
-Suskaičiuok kiek yra keleivių,-paliepiau jai. Ji žvilgtelėjo į mane lyg į savo gyvūną.
-Ką noriu tą darau,-mergina vėl pasinėrė į savo žurnalą.
Dabar norėjau būti Džina. Ji pradėtų pykti, ant šitos merginos, o aš... nieko nepasakiusi nuėjau pati suskaičiuoti.
Vienoje kupė suskaičiavau septynis, dar pridėjau save. Nuėjau į kitą kupė, o ten...
-Aaaa!
Iš kart į kupė prie manęs atbėgo Džina. -Kas yra, Kleo?-ji paglostė man nugarą, o aš susiėmiau už galvos.
-Dingo dešimt žmonių. Dešimt prakeiktų žmonių, dešimt prakeiktų...-kartojau tą patį sakinį. Kažkas manyje rėkė, negalėjau tylėti. Lyg mano smegenyse būtų kažkas įsilaužęs.
Džina liko stovėti prie manęs:
-Negali būti,-purtė galvą ji, tuo tarpu aš vis kartojau tą patį sakinį.
-Užsičiaupk!-Džinos kantrybė trūko.
O tada smegenyse skausmas dingo, aš nutylau ir klausiamai pažiūrėjau į ją - pačią drąsiausią merginą, kurią buvau sutikusi.
-Tai neįmanoma, tai tikrai neįmanoma,-ji smarkiai suspaudė lūpas.-Einu tai visiems pranešti.
Ji greitai išėjo iš kupė, o aš likau stovėti viena.
-Ei, jūs! Kelkitės!-girdėjau ryžtingą Džinos balsą. Tada sėdynės sugirgždėjo ir aš nuėjau pas juos.
✕
Po paskelbtos žinios visi buvo išsigandę kaip niekada.
-Manau, jog turime susipažinti. Mūsų liko tik aštuoni!-Džina sugalvojo.
Visi linktelėjo, ir viena mergina atsistojo.
-Aš Kvin. Važiavau į Londoną dėl tėčio, jis susirgo reta liga. Labai dėl jo nerimauju,-žvilgtelėjau į jos randą ant kaklo.
Dabar atsistojo ta mergina, kuri skaitė žurnalą:
-Aš Klerė. Jūs niekada nepagalvojote apie telefoną? Juk mes galime paskambinti ir paprašyti pagalbos,-Klerė išsitraukė telefoną iš plačių džinsų kišenės. Jautėsi protingiausia.
Bet telefonas neveikė.
-Tikrai apie tai nepagalvojome,-atsiduso Džina.-Dėkui, jog pabandei.
-Aš Edisonas. Keliauju aplink pasaulį vienas,-jis net nepanoro atsistoti. Šyptelėjau.
-Aš Breidenas.
Visi žvilgtelėjo į kupės galą. Pačiame kampe sėdėjo išvaizdus vaikinas.
-Ir nekenčiu tokių susipažinimų,-jis gūžtelėjo ir žvilgtelėjo į mane.
Niekada nebuvau jo pastebėjus.
Visi vėl atsisuko į priekį, dabar atsistojo Aristėja.
-Man dešimt metų, aš Aristėja. Važiavau pas savo vyresnę seserį, norėjau ją aplankyti.
Ir tada atsistojo paskutinis vaikinas.
-Aš Akihiro, esu iš Korėjos,-akcento buvo beveik negirdėti.
Ir vėl atsisėdo.
-Puiku,-suplojo rankomis Džina.-Aš Džina, mano gimtasis miestas yra Londonas.
-Gerai, jau gana,-garsiai pasakė Edisonas, aš prunkštelėjau.
Džina pavartė akis.
-Edisonai,-pasilenkiau prie jo ausies, nes sėdėjo prieš mane.-Turime papasakoti apie knygą.
Jo akyse sužibo žvaigždutės:
-Taip, visai pamiršau.
Jis išsitraukė knygą ir atsikosėjo.
-Vakar naktį kartu su Kleo radome kelis pabrauktus sakinius, kurie mums kėlė įtarimą,-jis padavė knygą Džinai ir atvertė septyniasdešimt trečią puslapį. Ji perskaitė:
-Kaip suprasti "vidurinę"?
-Mes šito irgi nesupratome,-gūžtelėjau.
-Kas ten parašyta?-Kvin atsistojo prie Džinos ir Edisono, taip pat perskaitė.-Galbūt netyčia pabraukė ir nebegalėjo ištrinti.
Nusijuokiau su Aristėja.
✕
Pradėjome trankyti duris, visas linksmumas baigėsi. Buvome išsigandę. Nenorėjome mirti traukinyje, tokie jauni ir išvargę. Labiausiai gailėjausi ir bijojau dėl Aristėjos. Ji tokia jauna...
✕
Pavargę sėdėjome, gėrėme vandenį.
-Tikriausiai čia mirsime,-ištarė Akihiro, visiškai susitaikydamas su šia mintimi.

Ir traukinys sustojo. Taip, sustojo. Negalėjome patikėti.
Sutrikę atsistojome ir nuėjome prie durų, bet jos neatsidarė.
Klerė ištraukė kažkokį lapelį ir perskaitė:
-Suraskite Mają,-garsiai perskaitė. Džina grubiai išplėšė lapelį iš rankų, jame buvo parašyta:

Suraskite Mają, XX V