Traukinys į mirtį

Direktoriaus kabinetas

Atsikėliau kažkokiame tamsiame kambaryje ir po kelių sekundžių susivokiau, jog esu valytojos kambarėlyje. Apsižvalgiau.

-Džina? Aristėja? Klere? Kvin?-darydama ilgas pertraukas kviečiau jas.

Kur jos?

Lėtai atsistojau ir supratau, kad širdis daužosi krūtinėje, prašo išėjimo iš mano kūno. Labai skaudėjo pilvą ir nugarą.

Užkišau plaukų sruogą už ausies ir ėjau link durų. Bijojau atkišti ranką ir palenkti rankeną žemyn, bijojau, kad durys neatsidarys.

Bet pabandžius jos atsidarė. Išėjus apsidairiau ir pabandžiau surasti šviesos jungiklį. Dabar buvo kokios šešios valandos ir jau temo.
Jungiklių nebuvo. Negi jie be šviesos? Galėjau atidžiau sekti pamokas ir klausyti mokytojo.

Netvirtai žengiau į priekį, stengiausi išgirsti menkiausią garsą, bet mokykla per kelias valandas labai pasikeitė. Negirdėjau nieko.
Nuėjau į koridoriaus galą, norėjau eiti atgal, bet išgirdau silpną klyksmą iš kažkur toli toli. Staigiai atsisukau ir pažiūrėjau į lubas. Regis, tai sklido iš antro aukšto.

Greitai užlipau laiptais, širdis lyg sprogo iš baimės. O merginos klyksmas nesibaigė, sekiau jį.

Priėjus prie durų, rėkimas susilpnėjo, o po sekundės visiškai dingo. Nedrąsiai atidariau duris ir pamačiau... tamsą.

-Kleo?-šlubuodama atėjo Džina, jos akys sužibėjo iš laimės.
-Štai kur jūs,-tik dabar pastebėjau, jog saulė apšviečia mėnulį gana ryškiai, kad galėčiau visas matyti.
-Kodėl rėkei?-nustebusi paklausiau jos, nes mačiau, kad Džina atrodė normaliai, nieko nepasikeitusi.

-Mes nerėkeme,-papurtė galvą Kvin ir priėjo prie mūsų, Klerė su Aristėja iš paskos.
-Nesvarbu, eime. Liko nedaug laiko!

Staiga į mokyklą atbėgo šauksmai ir vaikų balsai, kurie girdėjosi iš pirmo aukšto.
-Vis dėlto jie čia,-iš palengvėjimo atsiduso Džina.-Mums reikia ją rasti, eikite iš paskos.

Išėjome iš kambario ir nuėjome į pirmą aukštą, iškišome galvą ir atsargiai stebėjome mokinius.
-Jie kaip tik trylikos-penkiolikos metų,-sumurmėjo Džina.

Bandžiau suprasti, kuri yra Maja Folker, bet nelabai lengva atpažinti merginą iš jos senos nuotraukos.

-Dabar eisime į direktoriaus kabinetą,-sušnibždėjo Kvin, atsisukau į ją.
-Kam?
-Aš turiu planą, pasitikėkite manimi.

Nužingsniavome į kabinetą. Visą kelią apsimetinėjome, jog esame pašalinės ir ieškome direktoriaus.

Įžengusios uždegėme žvakę ir Kvin atidarė viena iš šimto stalčių. Ji ištraukė šusnį popierių ir padėjo ant stalo.

-Štai čia yra visi mokiniai ir jų nuotraukos.
Nuotraukos buvo neryškios ir nespalvotos, turėjo daug blyškių dėmių, bet pagrindinius žmogaus bruožus buvo įmanoma įžiūrėti.

-Kaip tu juos radai?-nustebusi paklausiau.
-Jeigu tylėjau visą laiką sėdėdama čia, tai nereiškia, jog buvau užsisvajojusi,-piktai atsakė ji.-Ieškojau kažko, kas mums būtų reikalinga.

-Tiesiog ieškok Majos Folker!-neiškentusi Džina sušuko/sušnibždėjo.

Kvin išdėliojo nuotraukas i kelias krūvas, pasišvietę žibintu kuris buvo ant stalo, apšviečiau pastatomą laikrodį ir pamačiau lygiai 18 valandą.

-Liko dvi valandos ir penkios minutės,-ramiai pasakiau, kol kitos ieškojo nuotraukos.

Galiausiai suradome, patraukėme kitus popierius į šoną ir apžiūrinėjome nuotrauką. Mačiau kaulėtą mergaitę su dviejomis kasytėmis, plonomis lūpomis.

-O kur direktorius?-nusistebėjo Aristėja.
-Koks skirtumas, svarbu jog jo nėra,-atsiprunkštė Klerė ir prisiminiau, jog ji čia irgi yra.

Pasigriebusios nuotrauką išbėgome iš kabineto ir ėjome lydimos merginų balsų, kuriuos jau buvo sunku išgirsti.

Lėtai žingsniavome, kol pagaliau priekyje pamatėme daug merginų. Net neabejojau jog ten yra Maja.
Mokinės nuėjo į salę. Staiga mus sustabdė Aristėja.

-Turiu planą.