Traukinys į mirtį

Naktis

-Tai juk taip lengva, tiesa?-entuziastingai paklausė mažoji Aristėja.
-Nemanau, kad viskas bus taip lengva.

-Žinot ką?-dialogą pertraukė Edisonas.-Eikime miegoti. O ryte viską apgalvosime.
-Bet mes norime valgyti,-pasiskundė Klerė. Tai tiesa. Visi alkani kaip vilkai.

Nusprendėme pirma pavalgyti vakarienę. Kituose lagaminuose galėjome rasti maisto, kadangi pati kelionė į Londoną būtų trukusi tris-keturias valandas.
Buvo sumuštinių, sausainių ir kitokių paprastų užkandžių.

-Šiurpu pagalvoti, kad valgysime senučio Džordžo maistą,-nenuslėpdama pasišlykšėjimo skundėsi Kvin.
-Arba Majos Folker,-sutiko Akihiro paimdamas sumuštinį.

Pavalgę ir pasišnekučiavę visi susėdome ant sėdynių ir pabandėme užmigti.

Trinkt. Svyravimas.
Atsimerkiau. Visas vaizdas liejosi į kraštus, lyg filme. Kiti, kiek galėjau matyti, irgi nebemiegojo, stovėjo. Taip pat atsistojau ir bandžiau įsižiūrėti, kad viskas būtų nors kruopele ryškiau.

-Kas čia vyksta?!-nustebusi Džina laikėsi už sėdynės krašto ir klausiamai žiūrėjo tai į Edisoną, tai į Breideną.
-Nelygus kelias?-netvirtai atsakė Breidenas.
Visi svyravome.

Lyg pati nenorėdama atsisukau į už savęs stovinčią Klerę. Mąsčiau blaiviau nei prieš kelias sekundes.
-Žinau kaip tai sustabdyti!-sakė ji.-Tikriausiai tai mano galia!

Klerės siluetas keistai sumirksėjo (lyg senas bespalvis filmas) ir ji pradingo. Lėtai ir skaudžiai.

Svyravimas baigėsi, skaudėjo galvą. Atsisėdau ant arčiausiai esančios sėdynės.
-Klere?-neskubėdama paliečiau tą vietą, kurioje ji stovėjo. Oras. Tik oras.

-Klere!-girdėjau kitų draugų šūkčiojimus.

Viskas. Ji dingo. Kaip ir kiti traukinyje.
Mačiau apsiašarojusią Džiną, į kitas kupes nubėgusį Edisoną. Jaučiau spengimą ausyse. Klerės nebėra. Nebėra.

-O Dieve, sakiau, kad nebus lengva,-panikavau.-Dabar mes visi taip dingsime.

-Jos nėra,-grįžęs Edisonas nulėkė prie savo knygos ir atidžiai pervertė.-Žiūrėkit.

Būčiau atėjusi, bet neturėjau noro ir jėgų. Niekas neatsistojo.
-Ji per daug žinojo,-perskaitė jis.-Tai buvo jos galia! Ir ją už tai pradangino!

-O ne, o ne,-pradėjo panikuoti Kvin susiėmusi kaktą viena ranka.-Dabar visi taip dingsime! Šią naktį. Viskas. Mums galas.

Tai sakydama ji vaikščiojo pirmyn atgal nuo savo sėdimosios vietos iki mano.

-Nustokite panikuoti,-net pati nepatikėjau, kad taip pasakiau.
-Nustoti? Kleo, mes praradome savo draugę!

Mintyse sutikau su Akihiro. Bet turėjo būti kažkoks būdas ją susigrąžinti. Galbūt kūrėjai tikrina mūsų drąsą ir norą.

-Mes nuvyksime į bazę ir paklausime Džordžo, ar yra koks būdas.
-Kaip, Kleo?-pilna ašarų leptelėjo Kvin.-Kaip? Mes uždaryti prakeiktame traukinyje. Lyg pačioje pradžioje.
-Mes ir esame kaip pradžioje.
-Ką tu manai sakydamas 'pradžioje'?-visiškai supykusi pasuku galvą į prieš mane sėdintį Edisoną.-Jau išgelbėjome kelis žmones. Liko dešimt!

Edisonas aiškiai erzino Kvin.
-Dabar noriu pabūti viena.

Ir tai pasakiusi atsistojau, lėtai nužingsniavau prie stiklinių durų su mediniais rėmais. Norėjau, kad draugai paprašytų pasilikti. Bet taip nebuvo.
Prieš atidarydama duris slapta žvilgtelėjau į visus kitus. Džina, kaip jai nebūdinga, spoksojo pro langą ir visą laiką tylėjo, Edisono veide galėjau matyti sumišimą ir pyktį, Aristėja tyliai raudojo. O Kvin sunėrusi rankas stovėjo. Užsimerkusi.