Traukinys į mirtį

Maja Folker

-Ir koks jis?-nuobodžiai paklausė Klerė.

-Einame į vonią ir laukiame jos. Tada viską paaiškinsime ir ji kartu išvažiuos,-šyptelėjo Aristėja. Sukryžiavau rankas ant krūtinės:

-O tu eitum?

-Merginos, šis planas geras,-garsiau prakalbo Džina.-Juk turime pakankamai laiko. Pabandykime.

Ir visos nuėjome į tualetą, esantį netoli prie salės. Stovėjome ir laukėme. Ir tada atėjo kažkokia mergina, greitai nuėjome į kabinas ir užsirakinome. Gerai, jog jų buvo kaip tik tiek, kiek buvo mūsų. Bet juk ta mergina laukė kol išeis kažkas. Pagaliau nuleidau vandenį ir išėjau, nepastebimai žvilgtelėjau į merginą, kuri tikrai nebuvo Maja.

Nuėjusi prie kriauklės nusiploviau rankas, kad viskas būtų tikroviška ir ji nepagalvotų jog esame kažkokie pašalaičiai. Išėjau iš tualeto ir užsukau už kampo, tada pamačiau tą merginą. Ji vėl ėjo į salę, todėl aš grįžau.

-Kitą kartą dviese eikite į kabiną,-sukikenau ir jos vienu metu išėjo.

-Šis planas nevykęs,-pasiskundė Kvin ir apsidairė.-Ir nežinome valandų. O kas jei pavėluosime?

-Tada mirsime,-atsakiau.

✕

Ilgai stovėjome, ilgai tylėjome, bet niekas neatėjo. Majos nebuvo nė kvapo.

-Turime sukurti kitą planą,-atsiduso Džina ir visos linktelėjome. Man oda šiurpo vien pagalvojus jog liko mažai laiko, o Majos dar net neradome.

Bet tuo metu kažkas įžengė. Pagaliau. Net pamiršome nueiti į kabinas. Ir dar labiau nudžiugome pamačiusios, jog mergina yra pati Maja.

-Maja!-linksmai nusišypsojo Džina.

-Aš tave... Pažįstu?-mergina lėtai kalbėjo, pasimuisčiau.

-O dar ir kaip,-nusijuokė Kvin.-Eime kartu.-Kvin paimė ją už parankės.

-Pala, kur einame?! Aš jūsų nepažįstu,-papurtė galvą.

-Vaje, tavo atmintis tokia trapi ir silpna...-sudejavo Džina.-Prašau, eime pasikalbėti su mumis kai kur kitur, ir mes tave paleisime.

Ji stipriai papurtė galvą ir pliaukštelėjo į Kvin alkūnę, bet ši toliau laikė Mają už parankės.

Tada jos ir toliau bandė įkalbėti merginą, tuo tarpu aš stovėjau už visų draugių ir apsidairiau. Reikėjo kažko sunkaus. Žvilgtelėjusi į kriauklė pamačiau šluotą, kuri stovėjo pačiame kampe. Paimiau ją ir lyg niekur nieko šypsodamasi nuėjau prie Majos.

-Kam tau ta...-nespėjo paklausti Džina, nes aš trenkiau Majai į galvą. Mergina lyg nualpo, Kvin greitai sulaikė ją, nes buvo arčiausiai.

-Ar tu visai pakvaišai?-tyliai sušuko Kvin, o kitos irgi leptelėjo negražius žodžius.

-Bet dabar galime nuvesti ją į traukinį,-sutrikusi padėjau šluotą ir žvilgtelėjau į Mają, kurios man labai pagailo.

-Bet kaip? Negalime taip nešti jos, visi pagalvos jog vogiame merginą,-pavartė akis Kvin ir padėjo merginą ant žemės.

-Na, teisingai pagalvos,-leptelėjo Klerė ir vos nesusijuokiau.

Stengiausi sugalvoti planą, nes juk aš trenkiau su šluota!

-Aš eisiu pati pirma ir žiūrėsiu ar mokykla tuščia,-pasiūliau.-O jūs ją nešite ir apsimesite, jog... žaidžiate kokį žaidimą!-išdidžiai linktelėjau, nes patiko mano planas.

-Žaidimą?-Džina susiraukė ir tada vėl sušvelnėjo?-Gerai, puiku. Eik.

Išėjau į tamsų koridorių ir dairiausi. Nuėjusi prie salės durų uždariau jas, kad niekas nepastebėtų ir kad mes greičiau sureaguotumėme, jei kažkas išeitų.

Lėtai ėjau ir vaidinau, jog esu mokinė. Tada išgirdau durų garsą, atsisukusi pamačiau jog merginos eina iš paskos. Nežymiai linktelėjau ir pradėjau greičiau eiti.

Pamačiau mažiausiai norimą matyti žmogų.

-Direktoriau!-linksmai sušukau, kad merginos suprastų ir pradėtų bėgti. Gerai, jog jos buvo dar už kampo, todėl vyras kitų nepamatė. Kaip supratau, merginos nubėgo į lauką.

-Ką tu čia veiki?-piktai paklausė.-Klausyk, mieloji laiko keliautoja, tu mums nereikalinga. Ar nematei jog salėje vyksta repeticija?-jo balsas priminė žaibą.

-Ar tai jūs palikote mus kambaryje?-susiraukiau.

-O kaip tu iš ten išėjai?-jis nusijuokė ir daugiau nieko neprisimenu.

✕

Ir vėl atsikėliau ant drėgno grindinio. Atsimerkusi išsigandau. Ir vėl buvau tame prakeiktame kambarėlyje! Atsistojus nubėgau prie durų ir bandžiau atidaryti.

-Velnias!-sušukau sau pamačius, jog durys neatsidaro. Aš mirsiu! Ir dar šis kambarys be langų! Tikriausiai jau miegojau dvi valandas ir kiti laiko keliautojai važiuoja namo!

Atsisėdau ant žemės, atsirėmiau į duris ir pradėjau tyliai verkti. Negalėjau patikėti, jog tas vyras laimėjo. Tas vyras laimėjo prieš mane! Ne, negali būti.

Apsidairiau ir pradėjau galvoti. Ką aš sugebu? Na taip, aš neblogai piešiu, bet tai nepadės. Man sekasi matematika, bet tai irgi nepadės. Ir...

Šyptelėjau.

Aš prisiminiau, jog prieš kokius penkis ar šešis metus mano kaimynas mokė mane apsiginti.

" -Dabar į kairę!-keliais metais vyresnis kaimynas man vadovavo. Negalėjau patikėti. Staigiai trenkiau į kairę ranką ir jis nusijuokė.

-Neblogai, Kleo. Šaunuolė.

Liūdnai šyptelėjau ir atsisėdau ant medinio suoliuko.

-Gal jau pakaks? Aš nekenčiu šitų pamokų.

Jis papurtė galvą ir paaiškino, jog liko dar dešimt minučių.

-Kleo, dar niekada nemačiau tokios stiprios ir drąsios merginos. Tu gali. Tu mokėsi apsiginti, ir aš tą žinau. Dievaži, padaryčiau viską, kad galėčiau pamatyti kaip daužai kokį iškrypėlį,-jis irgi atsisėdo ir abu nusijuokėme. "

Atsistojau prie durų, paėjau atgal tris žingsnius. Tik tiek buvo vietos, šis kambarėlis buvo labai netalpus.

Susikaupiau ir truputį pabėgėjus trenkiau iš kojos į duris. Šios iš kart atsidarė. Pergalingai šyptelėjau ir pradėjau bėgti.

Tikriausiai buvau per daug smalsi, jei norėjau sužinoti laiką net tada, kai galėjau mirti po kelių minučių. Bet aš pradėjau ieškoti laikrodžio. Ir radau jį ant kažkokio staliuko, kuris tikriausiai buvo skirtas budėtojui. Pamačiau 20:03, o po sekundės laikas pasikeitė į 20:04.

Aiktelėjau ir pradėjau bėgti. Jaučiausi kaip paukštis. Net nežinojau jog galiu taip greitai bėgti! Atidariau duris ir išskuodžiau į lauką. Pamačiau Edisoną ir Džiną stovint traukinį, jie žiūrėjo pro tarpą.

Traukinys jau norėjo važiuoti, durų tarpas mažėjo. Draugai šaukė mano vardą, dabar visi stovėjo prie durų. Aš bėgau, bėgau kiek galėjau, o tarpas vis mažėjo.

Pasiekiau bėgius, įlipau į traukinį ir po pusės sekundės durys užsidarė. Atsikvėpus atsisėdau ant sėdynės.

-Tau pavyko!-sušuko Džina ir nusijuokė.