Dvidešimt vienas bilietas

317 30 3
                                    

Priėję priekį atidarėme sunkias duris ir aiktelėjome.
-Kur vairuotojas?!-išsigandusi paklausė mergina, su kuria ėjau kartu.
-Nežinau, tikriausiai įvyko kokia klaida...-stengiausi nuraminti save ir ją.
Nors ir tikėjau jog vairuotojas yra kažkurioje kupė, mano širdis trankėsi lyg pašėlusi.
Todėl apsisukau ir grįžau į kupe, mergina pasiliko stovėti.
-Visą traukinį patikrinau, traukinio palydovių nėra!-uždususi keleivė pranešė mums.
Atsisukau į ją.
-Vairuotojo taip pat...
Sunerimęs vyras atsistojo. Jis buvo apsirengęs lyg eitų į šventę - net turėjo cilindrą ant galvos.
Neabejodamas priėjo prie durų ir bandė jas atidaryti, bet jos neatsidarė lyg būtų suklijuotos. Sunerimęs žvilgtelėjo į stovinčius žmones.
Staiga atbėgo ta mergina. Ji laikė kažkokį storą sąsiuvinį, greitai jį atvertė ir perskaitė.
-Vairuotojo užrašuose radau, jog bilietų į Londoną šiuo laiku yra nupirkta tik dvidešimt vienas,-uždususi, bet garsiai kalbėjo ji,-Prašau, kažkas suskaičiuokite kiek yra žmonių traukinyje!
Niekada nebuvau tokia išsigandusi.
-Aš suskaičiuosiu!-pasiūliau,-Visi sėskite į savo vietas.
Visi žmonės iš šios kupe paklusniai atsisėdo, aš pradėjau skaičiuoti.
Perrėjusi per visas kupe, grįžau prie merginos.
Ji nekantriai laukė atsakymo. Negalėjau nieko pasakyti. Buvau labai sukrėsta...
-Tai kiek žmonių, po velniais?!-nekantriai paklausė kažkoks keleivis.
-Devyniolika...-greitai apsidairiau.-Aš nemačiau mergaitės, su kuria kalbėjau visai neseniai! Kur jie dingo?
Visi gūžtelėjo, negalėdami patikėti.
-Pabandykite atidaryti visas duris!-sušuko mergina ir visi pakilo, išėjo iš kupė.-Beje, aš Džina,-prisistatė ji. [Žiūrėkit į nuotrauką]

Traukinys į mirtįМесто, где живут истории. Откройте их для себя