Traukinys į mirtį

Nespalvota nuotrauka

Knygoje vyko tikra kova - paskutinė dalis. ,,Jeigu net tokie pažemintieji ir atstumtieji kaip jūs neturite kitiems nė lašelio užuojautos, vadinasi, šiame pasaulyje nebėra jokios vilties" Skaičiau tokia įsitempusi, jog net pamiršau, kad sėdžiu traukinyje. Padėjau knygą į šalį, nes reikėjo apsižvalgyti. Važiavau su traukiniu antrą kartą - pirmas buvo tada, kai man buvo ketveri.
Žandu atsirėmiau į šaltą stiklą ir stengiausi pamatyti kažką gražaus, bet viskas ką mačiau buvo nykūs laukai. Gyvenau Dievo pamirštame kampelyje - viskas buvo taip apleista ir tamsu! Norėjau gauti daugiau spalvų...
-Londonas tam netinkamas,-prie manęs stovėjo maža mergaitė. Pakėliau galvą ir nustebusi pažiūrėjau į ją - ji buvo žema, bet veido bruožai leido man pasakyti, jog jai yra kokie aštuoneri metai.
-Nenustebk, tu garsiai galvoji,-mielai sukrizeno. Lengviau atsikvėpiau ir ji nuėjo.
Na štai, niekada nesisekdavo bendrauti nei su jaunesniais, nei su vyresniais. Su bendraamžiais taip pat. Bet visada atsiranda keistuolių, kurie draugauja su tokiais kaip aš.
Atsilošiau ir pradėjau galvoti apie mergaitės pasakytus žodžius. "Londonas tam netinka"... Kodėl? Ten gyvena daug žmonių, visi linksmi! Tai ir yra spalva! Tikriausiai ji net nėra buvusi Londone...
Žvilgtelėjau į laikrodį ir supratau, jog laikas eina labai lėtai! Praėjo vos 20 minučių.
Į kupė įėjo senutė su užkandos vėžimėliu, bet pažiūrėjus iš arčiau jame pamačiau tik vandens buteliukus. Visi purtė galvas net nežvilgtelėdami į vėžimėlį - buvo pernelyg užsiėmę. Vieni skaitė, kiti miegojo, dar kiti kažką rašė. Aš irgi papurčiau galvą ir šyptelėjau, norėdama atrodyti mandagiai.
Likusias keturiasdešimt minučių kantriai sėdėjau ir netgi baigiau skaityti knygą. Knygos gale mama įdėjo nuotrauką, kurioje buvau aš ir Lilė [žiūrėkit į nuotrauką]. Ji man visada patiko, liūdnai nusišypsojau ir užverčiau knygą. Tada traukinys sustojo. Visi nustebę pažiūrėjome į kupė duris tikėdamiesi, jog kažkas ateis pranešti žinias. Juk traukinys turėjo važiuoti dar trisdešimt minučių...
Bet niekas neatėjo. Po truputį keleiviai pradėjo bruzdėti - dauguma atsistojo, prie jų prisijungiau ir aš. Išėjome iš savo kupe ir pažiūrėjome į kitus keleivius, tikėdamiesi, jog surasime kažkokį darbuotoją.
-Aš nueisiu pažiūrėti ten, kur sėdi vairuotojas,-pagaliau pratarė kažkokia mergina.
-Einu kartu,-ji sutikdama linktelėjo ir praleidau ją pirmą.