Traukinys į mirtį

Para

-Po tokio atsitikimo mes turime laikytis išvien ir prisiminti kelias svarbias taisykles,-po visų įvykių aš pasikeičiau - prieš kelias dienas tikrai nebūčiau stovėjusi prieš kitus šešius žmones ir dėsčiusi kalbą.

Visi iki šiol neatsigavę ir vos kvėpuodami sėdėjo po vieną ant dviviečių sėdynių.

-Visų pirma - mes turime būti atsargūs. Klerė dingo supratusi savo galią,-vos ištarusi jos vardą, mano balsas suvirpėjo. Net jutau kitų liūdesį.
-Visų antra,-šį kartą jau žvilgtelėjau į Breideną duodama suprasti, kad tai skirta jam.-Mes visi esame svarbūs. Mes savaip svarbūs. Ir tu, Breidenai, rizikavai.

Breidenas tik nuleido akis žemyn ir tyliai sėdėjo. Na ką, laukia ilga parelė.

-Klerė to nenusipelno,-vos atsisėdusi prie Džinos išgirdau jos balsą. Tik patogiau įsitaisiau ir sudėjau rankas ant krūtinės, tada apsidairiau, ar visi vietoje. Tai žinoma, kad Klerė to nenusipelno. Na ir kas, kad ji buvo kažkiek šiurkšti. Nė vienas to nenusipelnome. Net priešui nelinkėčiau.
-Kleo,-Džina atsisuko mano pusėn ir prisimerkė.-Aš bijau.
Ir tai buvo ta akimirka kai supratau, kad net bebaimė Džina turi baimių.

Pajutusi sunkius ir lėtus garsus atsimerkiau. Plaukai buvo kiek susivėlę, o akys sulipusios. Net nepasakyčiau, kiek laiko snaudėme.
Normaliau atsisėdusi susižvalgiau su Džina ir supratau, kad tai - nakties dalis. Ir kad vieno žmogaus lengvai neišgelbėsime.
Kaip tik tuo momentu vagono durys atsiplėšė, net visas traukinys sujudėjo. Suspėjau užsidengti veidą rankomis. Išgirdau Aristėjos klyksmą, kadangi ši sedėjo netoli durų.

-Aristėja!-sušuko Džina ir atsistojo, bet tada visi pamatėme. Duris išplėšė dviejų metrų dydžio gyvūnas, vos telpantis ūgiu traukinyje. Jis stambus ir toks bjaurus, kad net galėjau justi kvapą.
Kaip mat pasilenkiau ir atsitūpiau prie sėdynės, Džina padarė tą patį.

-Ką darysime, ką darysime?!-visiškai praradusi savitvardą rėkė Džina. Gyvis garsiai šnopavo ir ėjo link mūsų. Negalėjau pamiršti ir Aristėjos, kuri nežinia kaip dabar laikėsi. Tikriausiai durų dalis skrido į ją.
Visi pasislėpę kažko laukėme, tik Edisonas sutrikęs stovėjo.

-Slėpkis, Edisonai!-šaukė Džina, kol gyvūnas šlepsėjo iki jo. Kas jam atsitiko?
Išsigandusi atsistojau ir paskubomis nuėjau link gyvio, buvau jam už nugaros.
-Kleo, liaukis!-atsitūpusi Kvin sugriebė mano koją, bet aš stipriai ją papurčiau ir atsistojau normaliai. Kažkodėl smegenys liepė smogti gyvūnui. Niekada nebuvau stipri mergina, gal net atvirkščiai, bet šį kartą trenkiau taip smarkiai, jog ant tamsios odos liko kumščio žymė. Didžiulis gyvūnas atsisuko mano pusėn ir Edisonas galėjo ramiau atsikvėpti, bet tik ne aš. Visai supanikavusi trenkiau dar kartą ir palikau tokį patį įspaudimą, tik ant pilvo. Gyvis susiėmė už pilvo ir suinkštė.

Negalėjau patikėti, kad tai įvyko. Iš kur tokia jėga?
-Regis, tai tavo sugebėjimas,-trumpam gyvūnui nutilus Edisonas sugebėjo išspausti, ir jis tikriausiai neklydo. Tai mano, laiko keliautojos, sugebėjimas.

Netrukus Breidenas atėjo arčiau manęs ir su lazda trenkė padarui per galvą. Šis nukrito.
-Jis mirė?-žvelgdama paklausiau.
-Greičiausiai tik prarado sąmonę,-tankiai kvėpuodamas Breidenas metė lazdą ant grindų.-Reikia jį iš čia išgabenti.
Kiti tvirčiau atsistojo, Džina iš kart puolė prie toliau esančios Aristėjos. Ši nublokšta gulėjo ant dviejų sėdynių. Veidu į žemę.

-Aristėja,-mano balsas sudrebėjo. Jei ji negyva, bus blogai.
Visi nuėjome prie Aristėjos.
-Ji gyva,-pridėjusi du pirštus prie kaklo tarė Džina. Greitai sureagavusi Kvin atsegė apykaklę ir abi ją pasodino. Nežinojau ką daryti, todėl tik susiėmusi rankomis burną stebėjau. Kvin palenkė pečius kuo arčiau prie kelių ir atsisuko į stovinčius.
-Jai viskas turėtų būti gerai.
-Taip, jeigu nekreiptume dėmesio į kelias žaizdas ant galvos,-piktai murmėjo Džina ir glostė Aristėjos plaukus.
-Tai tik žaizdos, jas reikia sutvarstyti.

Lyg susipratęs Edisonas iš kart pradėjo "purtyti" žmonių rankines ir lagaminus, bet aš jį sustabdžiau.
-Savajame lagamine turiu tvarsčių.

Nubėgusi į kitą didelį vagoną greitai prasegiau lagamino šoninę kišenę ir ištraukiau baltą medžiagą, tada grįžau.
Viskas sekėsi gerai, mums pasisekė, kad ji liko gyva. Jai prasimerkus mes viską maždaug papasakojome ir nutarėme eiti į kitą vagoną. Prie tokio besąmoningo gyvūno miegoti niekas nesugebėtų, nepamirškime ir kvapo.

Visi lėtai nuėjo į kitą vietą, aš likau paskutinė. Mums reikėjo tikėtis, kad gyvūnas greitu metu neatsikels. Vis dėl to griebiau lazdą ir kelis kartus trenkiau kaip Breidenas.

Praėjusi pro išplėštas duris apsidairiau, tada nuėjau dar toliau į kita kupe, kur jau sėdėjo Džina su Aristėja. Akihiro sėdėjo su Edisonu, o Kvin viena. Pastebėjau, kad visi sėdi kuo toliau nuo durų.
Perėjusi šį vagoną, atsiduriau kitame. Ten sedėjo vienišas Breidenas, jau užsimerkęs.

Nieko nelaukusi atsisėdau prie jo ir parėmiau galvą į atlošą.
-Dėkui, kad trenkei lazda,-padėkojau, šis kaip mat atsimerkė.
-Aš nemanau, kad mes turėtumėme taip žūti. Tik ne čia, ir ne vienas po kito,-užkimusiu balsu dėstė jis.
-Todėl turime gelbėti vienas kitą, nes tai vienintelė išeitis,-vyniojau jo mintį toliau.-Tu taip ir padarei. Antrą kartą iš eilės. Ačiū.

-Tai tau ačiū,-pasikasęs smakrą ištarė.-Jei ne tu, šioje komandoje jausčiausi vienišas.

--
Pagaliau ilgai laukta dalis, kuri galėjo jus truputį nuvilti. Atsiprašau, bet susipratau, kad kovos scenų ir pan. nemoku kurti ir rašyti :D Visvien, ačiū, kad skaitote!