Traukinys į mirtį

Laivelis

((dalis trumpa todėl, nes netyčia išsitrynė visa dalis, ir teko rašyti dar kartą. atsiprašau, jei dalyje per mažai viskas paaiškinta))

Sėdėdami dar pasišnekučiavome, net Breidenas įsijungė į pokalbį. Pasirodo, Maja mėgsta bendrauti.

Pavalgėme, sumokėjome už valgį ir atsistoję visi išėjome.
-Tai ką sužinojote?-iš kart uždarius kavinės duris, paklausė Džina.
-Dabar yra maždaug 1980 metai,-atsakiau ir linktelėjau.

-Mums reikia žinoti tikslią datą, reikia nueiti į parduotuvę. Štai ten,-Edisonas parodė į šalia esančią degalinės parduotuvę.

Įėję tikėjomes, kad pardavėją užkalbins Džina, bet ji stovėjo prie durų, ruošdamasi išeiti. Todėl kalbėti nuėjo Kvin. Tuo tarpu aš ieškojau saldainio, kad neatrodyčiau keistai.
-Atsiprašau, gal turite vardadienių kalendorių?-paklausė Kvin. Šyptelėjau iš jos gudraus klausimo.

Moteris iš apatinės lentynos ištraukė savo kalendorių ir parodė. Kvin pažiūrėjo ir padėkojo. Tada išsirinkau saldainį, nusipirkau ir padaviau Aristėjai. Išėję sustojome į ratą. Visi smalsiai laukėme Kvin:
-Dabar yra tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimt antri metai. Puikiai pataikei, Kleo,-pagyrė mane ir aš nusišypsojau.

-Gerai, ta data mums nelabai daug ką sako,-gūžtelėjo Džina ir žvilgtelėjo į mane.-Kur dabar?
-Žinai, Džina, mums data labai svarbi. Nors ir nežinome kaip atrodo Gliba ir tas kitas vaikio vardas, bet mums ji svarbi,-ginčijosi Edisonas.
-Džordžas,-priminė vardą Aristėja.

-Eime į senamiestį,-pasiūliau, nes kitoje pusėje pamačiau senus pastatus.
Visi sutiko. Mes ėjome plytomis grįstu taku, čia buvo gražu. Visada domėjausi senesniais laikais, todėl būti praeityje man buvo kažkas pasakiško.

-Ar jums nebaisu?-prasklaidė tylą Aristėja.
-Tai žinoma, kad baisu,-piktai atsakė Klerė ir toliau ėjo net nesigrožėdama aplinka.
-Baisu, mes galime mirti bent kada. Aš bijau nakties, bijau dingti,-nebebijojau to pasakyti mažąjai Aristėjai. Ji jau pati viską suprato.

Tuo metu akyse pajutau kažkokius dūmus, kurie vertė mane užsimerkti ir nekvėpuoti.
Atsimerkusi išvydau baltas lubas, kurios privertė mane prisimerkti. Kur aš?
Pasukus galvą į dešinę, pamačiau Džiną. Ji buvo apsirengusi šviesiais rūbais. Tada pastebėjau, kad esu apsirengusi tą patį.
-Džina?-pašaukiau ją bijodama, kad ji praradus sąmonę. Bet ji greitai atsuko galvą, kaip kokiame siaubo filme.

-Kleo? Kur mes?-iš karto nurimau išgirdusi įprastą jos balsą.
-Nežinau,-išsigandusi išlipau iš lovos, Džina padarė tą patį. Jaučiausi kaip erdvioje ligoninėje, viskas aplinkui buvo balta. Net blyški mano oda atrodė tamsesnė.

Nuėjome prie modernių durų ir jas atidarėme. Viskas atrodė kaip ateityje.
Atidariusios pamatėme ir kitus: Edisoną, Aristėją, Klerę, Breideną, Kvin, Akihiro.

Supykau:
-Kur mes esame?!-tai nuskambėjo labiau kaip klausimas kameroms, kurios buvo lubų kampe.

Staiga dar kitos durys atsidarė, ir atėjo vyras. Jo plaukai buvo trumpai nuskusti, pražilę, kaip ir neseniai nuskusta barzda, kuri jau atauga.
-Sveiki, laiko keliautojai,-pasisveikino jis, tuo tarpu jo veide švystelėjo keistas šypsnis.
-Sveiki?!-piktai sušuko Klerė.-Ką mes čia veikiame, po velnių?

Ji puolė prie jo, bet šalia stovintis Akihiro sulaikė Klerę. Dar vienas "ačiū" jam.

-Jūs turite būti dėkingi, jums ten grėsė pavojus,-jis savo akimis pažaibavo į Klerę, tada ji nurimo.-Čia - laiko keliautojų bazė.

Susižvalgėme:
-Iš kur žinote, kad mes...
-Laukiau šito klausimo,-vyras pertraukė Edisoną ir pasitaisė rankoves, kas man pasirodė juokinga.

Vyras pirštu parodė į mane ir pakvietė ateiti. Aš paklusniai atėjau. Jaučiau kažkokią baimę tiek savo, tiek kitų akyse.
-Palaukite čia,-tas žmogus išėjo pro duris ir grįžo su puodeliu vandens.
Jis ištiesė mano ranka ir jau galvojau, kad padarys kažką blogo, bet jis užlašino mažą lašą ant riešo. Ten atsirado maža juoda dėmė. Ta dėmė pamažu keitėsi į kažkokią figūrą. Už kelių sekundžiu supratau kas tai - laivelis.

Nustebusi visiems atkišau žymę, jie irgi atrodė nustebę.
-Jūs visi tokius turite,-pagavęs mūsų žvilgsnius, patikino vyras.
Džina nepatikėjusi priėjo prie jo ir pati užsilašino šlakelį ant riešo. Pas ją įvyko tas pats.

-Taigi,-tęsė jis.-Keliautojų yra dvi grupės - juodieji ir baltieji. Jūs, visi aštuoni, esate juodieji. Jūsų ieško.

Aštuoni? Kur Maja?
-Kur Maja?-paklausiau ir apsižvalgiau, tik dabar pastebėdama. Rodosi, kiti irgi nežino.
-Maja?-nusikvatojo vyras.-Ji dabartyje. Jūs išgelbėjote ją, todėl mes ją nuvežėme ten, kur ji ir buvo. Ji gyvena tokį gyvenimą, kokį visad gyveno.

Susiraukiau pagalvojusi. Kodėl būtent mes turime ieškoti žmonių?
-Tai kokia mūsų paskirtis?-prabylau.-Gelbėti žmones, kurie važiavo traukiniu?
-Taip,-linktelėjo ir atsikosėjo.-Jums jau laikas. Tik noriu pasakyti, kad jei reikia pagalbos, sušlapinkite riešą lietumi ir mes jus rasime.

Tada ir vėl akyse pasirodė dūmai.