Traukinys į mirtį

Juodas namas

Buvo labai keista išgirsti jo šaižų balsą. Dar keisčiau - mano vardą iš jo lūpų.
Atitrūkusi nuo trumpų minčių greitai išjungiau dainą ir mečiau į netoli gulinčios kuprinės medžiagą. Pataikiau į užtrauktuko vietą, todėl ekranas tyliai skambtelėjo.

-Tiesiog norėjau pasiklausyti muzikos, man liūdna,-greitai sugalvojusi priežastį pasiteisinau ir gūžtelėjau pečiais lyg tai būtų visiškai normalu.

Jis piktokai žvilgtelėjo į kitus iškraustytus daiktus:
-Tikrai?
-Klausyk, atsiprašau,-neišlaikiusi keisto pokalbio prakalbau.-Norėjau valgyti. Ir dabar noriu.

Jis pasilenkė prie lovos ir sukrovė visus daiktus atgal. Pasisekė, kad neturėjo kokių keistų daiktų. Būtų buvę dar nemaloniau.
-Kvin turi kažkokių džiovintų bananų,-prisiminė jis.

Nieko nepasakiusi atsistojau ir greitai išbėgau iš kambario, norėdama pamiršti šias gyvenimo minutes.
Ir ne vien šias. Norėjau pamiršti kelias pastarąsias dienas, kurias gyvenau.

✕

Atsigulę į lovas visiškai nešnekėjome, jau buvo dvylikta valanda. Turėjome būtinai atsikelti aštuntą ir vėl leistis į kėlionę.

Atsikėlusi pastebėjau kitus jau susiruošusius. Vilkėjo tą patį ką ir vakar. Akihiro keistai žiūrėjo į laikrodį, tikriausiai skaičiavo laiką.

Greitai išsiropščiau iš lovos ir patvarkiau paklodę, kad bent jau atrodytų padoriai.
-Dabar septynios, turi valandą,-man tarstelėjo Džina ir taisėsi kažkokią apyrankę.

-Labai norėčiau pamatyti tą laivelį ant savo riešo,-prabylo Kvin.
-Kai reiks pagalbos būtent tą ir padarysime.

Išlyginau savo kelnių raukšles. Kiek mes laiko esame pažįstami? Nesugebėjau suskaičiuoti dienų. Tikriausiai kokias tris?

Tik pastebėjusi, kad kambaryje nėra Edisono, jis greitai įbėgo į kambarį. Kiek pridusęs.
-Motelis duoda ir pusryčius!

Laimingi atsikvėpėme ir atsistojome, jau pradėjome eiti iš paskos Edisonui.
Laiptai be perstojo traškėjo, palikdami mūsų batų pėdsakus. Na ir keista mediena.
Nulipę pasukome į kairę, ten pat, iš kur ir atėjome vakar. Tada pasukome į dešinę ir pamatėme medines duris. Viduryje buvo stačiakampio formos stiklas, toks senas ir trapiai atrodantis.

Edisonas paspaudė rankeną į šoną ir visus mandagiai praleido.
Nepavadinčiau tai valgykla. Tas kambarys labiau priminė mano virtuvę, tik dvigubai didesnę. Vistiek aštuoni žmonės vangiai tilpo.
Greitai susėdome prie staliuko, skirto šešiems asmenims. Teko truputį susispausti, kad tilptumėme.

Negavome jokių meniu ar pasirinkimo, mums iš karto patiekė lėkštes moteris su skraiste.
Lėkštėse buvo ne daugiau kaip vienas šaukštas bulvių košės ir apelsino skiautelė. Bet buvome alkani, todėl iš karto puolėme valgyti. Tas apelsinas šiuo metu buvo skanesnis už bet kokį desertą, jis man priminė mamos obuolių pyragą.

Greitai suvalgę davėme lėkštes tai moteriai ir išėjome iš "valgyklos". Žvilgtelėjau į laikrodį ant sienos. 7:49

-Mums jau laikas,-droviai pasakiau, kadangi name tvyrojo baisi tyla. Net musių nesigirdėjo.

Kiti irgi neišdrįso prakalbėti, todėl normaliu žingsniu išėjome iš motelio.

-Aristėja, ar jauti, kur mums reikia eiti?-iš kart žengęs pro durų slenkstį paklausė Edisonas.
-O kam jums reikia manęs, juk turime žemėlapį,-sulyg tais Aristėjos žodžiais Džina išsitraukė jį ir mergaitė parodė vietą, kur esame dabar.

Visi nusprendėme, kad pirma eis Džina, todėl ji ir rodė kelią. Pasukome į dešinę ir pradėjome visai neilgą kelionę.

✕

Po valandos su trupučiu mes atėjome prie reikiamos vietos. Nesitikėjome pamatyti tokio vaizdo.

Visiškai juodas namas. Stogas, durys, net langai juodi. Pastatas medinis, galbūt todėl atrodė kaip po didžiulio gaisro. Kelios stogo lentos buvo įlūžusios į namo vidų.

-Čia ką, ta vieta?-negalėjusi patikėti paklausė Klerė.
-Tikriausiai,-nei kiek nenustebusi atsakė Džina. Nenustebau.

Visi tikėjomės kažko normalesnio, tik ne Džina.
-Gerai, nėra laiko stovėti. Iš šio namo turime išeiti apytiksliai aštuntą, kad spėtumėme į traukinį. Bet tai - vėliausia valanda,-sukomandavo Džina.
-Tai turime daugiausia dešimt valandų?-greitai suskaičiavau ir ji neužtikrintai linktelėjo.

Drąsiai žengėme prie durų, atidariau jas aš. Įėjusi pajutau vėjo gūsį.
Viduje, pačiame namo viduryje buvo verdantis lavos baseinas. Vaizdas priminė ugnikalnio vidų, kaip filmuose rodo.
Aplinkui visos sienos ir grindys buvo juodos ir purvinos, tokios pačios kaip ir namo išorėje.

Lavos baseinas buvo kokių penkiolikos metrų ilgio ir devynių metrų pločio. Lava virė ir kunkuliavo kaip sriuba. Name buvo tamsu ir šviesu, kadangi baseinas švytėjo oranžine spalva.

Prisimerkiau nuo karščio. Visai kaip pirtyje.
Baseino viduje surakinti stovėjo du paaugliai. Kokių aštuoniolikos metų, ne daugiau.
-Tai Gliba ir Džordžas,- tyliau pasakiau sau.

Baseine buvo asfalto plotelių, rąstų ir kitokių dalykų.

-Gerai, planas!-Džina atsisuko į mus, kadangi stovėjo pati pirma.-Turėsime perlipti asfaltu ir pasiekti tuos du žmones.

-Aš esu įsitikinusi, kad čia yra kažkokių kliūčių,-garsiai pratariau, perrėkdama lavos garsą.