Traukinys į mirtį

Kopėčios

Užlipti kopėčiomis truputį užtruko, bet pavyko. Gliba stovėjo iš karto antrame aukšte, jau ranka galėjome pasiekti draugus. Aišku, jų dar nematėme.
-Štai kur tu,-lengvesniu tonu pasakė Gliba ir aš jai šyptelėjau. Jaučiausi lyg žinočiau Glibą ilgesnį laiką, o ne keliolika minučių.

Netrukus pamatėme ir Džordžą su Akihiro. Nieko nepasakę nubėgome vienu galimu taku.

Ir pamatėme draugus.
-Kleo!-pamačiau Džiną. Vardą supratau iš lūpų. Vienas keistas dalykas - negalėjau girdėti jų. Tik po sekundės susipratau, kad mus skiria storas stiklas.
Jie kaip pašėlę daužė stiklą, mes su Akihiro pribėgome prie stiklo ir taip pat bandėme susikalbėti.
-Lava! Kriskite į lavą!-rėkiau jiems, bet tai pasirodė labai beviltiška.

-Nesistenkite,-už savęs išgirdau balsą. Visi atsisukome ir lyg susitarę krūptelėjome.-Ach, jūs tokie kvaili.

Prieš mūsų akis stovėjo labai aukštas ir stambus vyras, dėvintis juodą apsiaustą. Jis turėjo netrumpą barzdą ir juodus lyg anglis plaukus.

-Niekada taip ir nesupratote, kodėl laiko keliautojų tiek mažai.
Išsigandę apsižvalgėme ir toliau tylėjome, visiškai prisispaudę prie šalto stiklo.

-Nes jie išžudyti!-neapsikentęs riktelėjo vyras.-Ir išžudyti ne todėl, kad nespėjo į traukinį! Laiko keliautojai yra apgauti žmonės. Žmonės, kurie tiki. Juk jus visus užmuš! Jie suras ir užmuš!

Vos ne aikteliu. Kas tie "jie"?
-Bet jums jau per vėlu. Aš jus radau.

Akihiro greitai susipratęs iš karto pradėjo bėgti į vieną pusę, bet išvydo betoninę sieną prieš akis. Vyras puolė prie vaikino ir jį greitai sugriebė.
-Ne, neliesk!-šaižiu balsu sušukau ir toliau stovėjau savo vietoje.

Aukštas vyras paleido Akihiro ir trumpam atsikvėpiau, bet susivokiau, kad jis eina link manęs.
-Neaiškink man! Aš jus sukūriau!-jis parbloškė mane ant žemės ir prikišo peilį prie gerklės. Trys paaugliai kaip mat pribėgo prie manęs, bet kažkokiu būdu gavo didelį smūgį ir krito ant žemės.

Pasidaviau. Mes tikrai kvailiai.

-Aš tikiuosi, jog jie liks gyvi,-tyliai pasakiau sau ašarotomis akimis. Žiūrėjau į draugus už stiklo. Į partnerius. Neviltyje ir laimėje. Visada.

O tada užsimerkiau.
-Ne!-dar galėjau išgirsti tvirtą Akihiro balsą, o tada pajutau laisvę ant savo kaklo. Akihiro parbloškė vyrą ant žemės ir atėmė peilį, staigiu mostu dūrė į krūtinę. Vyrukas nusijuokė.

-Šį kartą laimėjote, nevykėliai! Kitą kartą jus pagausiu.

Niekada nepamiršiu šio baisaus balso, niekada.
Tada Akihiro ištraukė durklą, o vyras taip ir liko gulėti. Bet nežuvo.

Džordžas, išlindęs už nugaros, atėmė peilį iš Akihiro ir greitai bėgdamas (tuo pačiu ir rėkdamas iš įtampos) smeigė peilį stiklą. Šis sudužo.

Užsidengiau veidą, bet kai garsas dingo, iš karto žvilgtelėjau draugų pusėn.
-Jūs gyvi!-šaukė šie.

Visi pribėgę mus apsikabino. O aš žvilgčiojau tai į Akihiro, tai į Džordžą. Negalėjau nuslėpti laimės šypsenos.

-Mes baisiai išsigandome. Ir Akihiro, kaip tu įkritai į lavą ir likai gyvas?-klausinėjo draugai.
-Vėliau papasakosim,-tikino vaikinas.

Ir dar kartą supratau, kaip myliu šiuos žmones.

((Atsiprašau už trumpą dalį. Tiesiog nematau motyvacijos kai dingsta beveik visi skaitytojai))