Traukinys į mirtį

Daina

Ir vėl atsirandame senamiestyje. Toje pačioje vietoje, kur ir buvome.
-Pasakykite, kad tai buvo ne sapnas ir kad ten buvote jūs,-užsisvajojusi pasakė Kvin, žiūrėdama į vieną tašką.

-Taip, aš irgi ten buvau,-atsakau ir papurtau galvą.-Tai ką jis turėjo omeny?

Visi tylėjo, nes neturėjo minčių.
-Dar turime daugiau nei dieną, mes spėsime juos rasti,-nuramino Džina ir Klerė iš kart partrūko.
-Kaip?! Mes net neįsivaizduojame, kur eiti.
-Regis žinau,-paslaptingai prasitarė Breidenas, pastebėjau, kad jis stovi užsimerkęs.

Visi atsisukome į jį. Atrodė jis tikrai keistai.
-Ir... iš kur tu žinai?-paklausė Edisonas, visiškai nesuprasdamas. Regis, aš supratau.
-Aš matau kažkokį žemėlapį.

Taip. Apie tai ir pagalvojau. Greitai išsitraukiau lapelį iš kišenės.
-Kur matai?-rodos, nei vienas nesuprato.
-Tiesiog duokite pieštuką!-paprašiau visų. Jis mato užsimerkęs. Man taip irgi buvo kartą. Galbūt mes visi galime tai matyti? Tik skirtingu laiku?

Aristėja išsitraukė iš savo kuprinės penalą. Visi nustebę pažiūrėjome.
-Važiuodama norėjau paspalvinti,-gūžtelėjo ji ir davė man pieštuką.
Viską atidaviau užsimerkusiam Breidenui.

-Nuveskime Breideną prie to staliuko,-pasiūliau jiems. Už dešimt metrų stovėjo keturi kavinės lauko staliukai.
Mes jį nuvedėme, jis taip ir liko užsimerkęs. Pasodinome ir paprašėme nupiešti.

Jis užsimerkęs piešė. Piešinys išėjo nelygus, lyg aklas žmogus būtų nupiešęs. Pagaliau jis atsimerkė. Ir tik dabar kiti suprato, kaip jis matė. Breidenas ir vėl užsimerkė, bet po dviejų sekundžių atsimerkė:
-Nebematau.

Atsidusau ir pažiūrėjau į nupieštą žemėlapį. Breidenas net matė, kur yra senamiestis. Taigi, ši vieta buvo lapo apačioje, o Glibos ir Džordžo esama vieta - lapo viršuje. Už kokių dvidešimt gatvių.

-Tai mes čia turime nueiti?-paklausė Edisonas ir pažiūrėjo į Breideną, lyg jis žinotų.
-Neklausk manęs, aš tai mačiau. Tai gali būti klaidinga,-lėtu ir ramiu tonu atsakė. Jis tikrai nemėgo bendrauti.

-Čia net mastelis yra!-maloniai nustebusi žiūrėjo Džina.
Apsidairiau. Čia nėra mašinų. Turėsime eiti pėstute.
-Mes eisime iki nakties...
Sutikau su Džina. Dabar, pagal saulę, buvo kokios šešios valandos. Rodos, toje bazėje užtrukome ilgiau nei maniau.

-Mums pavyks,-paskatino Edisonas ir pasiėmė žemėlapį.-Gerai, mes čia.
Pažiūrėjau į mūsų esamą vietą. Mums liko tiek daug.

-Eime pagrindine gatve,-net nepasižiūrėjusi į nupieštą žemėlapį pasiūlė Aristėja. Edisonas patikslino, kad turime eiti būtent Aristėjos pasakyta gatve. Keista, ar ne?

Eidami plepėjome apie viską. Nuo liūdniausių iki linksmiausių vietų. Greitai sutemo ir oras tvyrantis tarp mūsų atšalo.
Supratome, kad iki nakties tos vietos tikrai neprieisim, liko dar trys ilgos gatvės. Mano nustatymu, dabar buvo kokios devynios.

-Mes turime rasti kur apsistoti,-kiek pridususi nuo greito ėjimo ištarė Kvin. Akihiro pritarė. Aš irgi.
-Kažkur turi būti viešbutis,-susiraukiau.
-Pavyzdžiui už šio kampo,-paslaptingai kalbėjo Aristėja. Net nepastebėjau kaip pradėjome eiti paskui ją. Kaip kokie šunys, Aristėja buvo maistas, žinoma.

Iš kart pasukę už seno pastato kampo, pamatėme varganai atrodantį plytų namą su šviečiančiu užrašu MOTELIS.

Visi lyg susitarę atsisukome į Aristėją:
-Iš kur...
-Nežinau,-pati susipainiojusi stovėjo ji.-Galiu jausti kažką gero. Ir lyg koks antras balsas mano gerklėje ištaria šiuos žodžius. Ne mano noru. Bet tai praverčia.

-Tai tikriausiai mes visi turime kažkokių talentų? Breidenas gali užsimerkęs matyti, Aristėja kalbėti nesavu noru,-pagalvojo Klerė.

Nuėję į dirbantį motelį užsisakėme du kambarius. Kiekvienas buvo keturvietis.
Girgždančiais laiptais užlipau į viršų. Lipti teko eilute, nes laiptai buvo siauri.
Užlipę nuėjome prie duotų kambarių. Kaip supratau, čia buvo ne daugiau kaip dešimt kambarių. Namas nepasirodė labai didelis, antras aukštas iš vis siaurutis.

Abu kambariai buvo šalia, tik skirtingose sienose. Man teko aštuntas kambarys.
Edisonui atrakinus duris, aš pati pirma įpuoliau į kambarį ir apsidairiau. Kvapas buvo keistas. Kažkokie pelėsiai ir vaisiai vienu metu. Truputį pykino.
Sienos blankiai geltonos spalvos, grindys - medinės ir nubrūžintos moters aukštakulnių. Keturios vienvietės ir sugrūstos lovos - visos buvo taip prispaustos, jog net atrodė kaip viena didžiulė lova. Ant sienos kabojo paveikslas su mėnuliu, dar kambaryje buvo maža komoda ir ant jos - du švarūs rankšluosčiai.

-Nepasakyčiau, kad taip jau blogai,-su sarkazmo gaidele pareiškė Edisonas ir juokingai perkreipė savo veidą. Nusijuokiau.

Dar prie mūsų stovėjo Klerė ir Breidenas.
-Man ši vieta primena mano močiutės seną vasarnamį,-su pasišlykštėjimu pasakė Klerė.
Breidenas, taip ir nieko nepasakęs, nuėjo prie vienos lovos galo ir padėjo kuprinę ant viršaus.

-Juk tik viena naktis,-optimistiškai pasakiau, nors ir pati nesusidomėjau šiuo kambariu.

Edisonas linktelėjo, Klerė kažką suburbėjo panosėje, o Breidenas, kaip jam lemta, tylėjo. Paskui jie nusprendė nueiti pas kitus, aš pasilikau viena kambaryje, norėjau tylos. Visą gyvenimą buvau pripratusi prie tylos.

Nežinojau ką vienai veikti, todėl paprasčiausiai kritau ant lovos ir susimąsčiau.
Kodėl kiti nesinervuoja? Kas, jei nerasime tų dviejų žmonių? Mums liko kokia para, o mes ramiai sėdime motelyje.

Staiga atsisėdau, neramiai spoksodama į Breideno kuprinę. Galbūt ten yra kokio užkandžio?
Nepagalvojusi iškrausčiau kuprinę. Pamačiau ausinukus ir kišeninį muzikos grotuvą. Dar buvo kepurė ir kiti daiktai.

Susidomėjusi įjungiau grotuvą ir paleidau pirmą dainą.

I never meant to get us in this deep
I never meant for this to mean a thing

Daina buvo raminanti, man patiko.
Bet staiga į kambarį įlėkė Breidenas. Jis buvo sunerimęs.
-Kleo, kodėl tu klausaisi mano dainos?