Traukinys į mirtį

Bazė

Laimingi ir besišnekučiuodami išėjome iš juodo namo. Ant kito pastato aukštai kabantis laikrodis skelbė, kad dabar yra 18:05 valandos. Laikas greitai prabėgo.
Tik dabar pastebėjau, kad lengvai linoja.

-Mums reikia atsidurti pas tą vyrą. Mums reikia į tą bazę,-pasakiau suprasdama, kad išgelbėjome Glibą ir Džordžą. Jiems metas į dabartį.
-Tiesa,-nenuslėpdama šypsenos pritarė Džina.-Bet mes nebežinome kuo pasitikėti.
-Bet mes turime klausimų!-Akihiro stipriai laikė Aristėją glėbyje. Sunku patikėti, kad buvome nepažįstami vos prieš kelias dienas.

Atsisukau į kartu stovinčius jaunėlius.
-Tai mūsų laikas išsiskirti. Jus pasiims į dabartį. Beje, kaip, nežinome, bet tai įvyks dabar. Likite gyvi,-šyptelėjau ir pakreipiau galvą.
-Ačiū už viską,-Džordžas žvilgtelėjo į visus iki vieno.-Mes jums labai dėkingi.

Visi lyg susitarę ištiesėme rankas tiesiai ir laukėme dėmių. Po minutės išvydome laivelį ir nusikėlėme į bazę. Šį karta atsiradome tame pačiame kambaryje, tik ne ant lovos. Dabar stovėjome. Glibos ir Džordžo nebebuvo.

Moderniai atrodančios durys ir vėl atsidarė, vyras šį kartą pasirodė vienas.
-Šaunuoliai,-pagyrė jis.-Beje, kalbant apie vardą, aš esu Džordžas. O tas Džordžas kurį išgelbėjote yra mano dėdė. Aš jums skolingas.

Nustebę stebėjome Džordžą.

-Mes turime daugybę klausimų,-pagaliau iškošė Kvin.
-Bet neturite laiko,-priminė vyras.-Vargu ar suspėsite į traukinį. Gal užeikite vėliau? Šią savaitę praneša lietingą.

Nenoriai sutikome ir vėl grįžome prie namo. Dabar laikrodis rodė 18:13
-Ir vėl laukia ilga kelionė.
-Teks bėgti.
-Teks bėgti,-sutikau pakartodama.

Visi žinojome, kad gali nepavykti. Bet skųstis apie tai jau nusibodo, todėl tylėjome.
Po minutės visi bėgome pagal tą patį nupieštą žemėlapį.

Aristėja greitai pavargo, kiti, rodos, to net nepastebėjo. Tik aš.
Atsidūsdama sustojau leisdama kitiems toliau bėgti.
-Giliai ir lygiai kvėpuok,-paliepiau jauniausiajai. Ji taip ir padarė. Nelaukusi vėl pradėjau bėgti tikėdamasi, kad Aristėja mus visus pasivys. Kiti bėgo dešimt metrų prieš mane.

Vieną kilometrą dar nubėgę sustojome.
-Nesitikėjau, kad mums taip puikiai seksis,-nemelavo Edisonas. Kiti neatrodė linksmi ar nustebę.

-Būkit pozityvūs! Mums liko išgelbėti tik dešimt žmonių. Išgyvensime,-pati tuo netikėdama pratariau. Mums pasisekė, kad pavyko ištrūkti gyviems nuo to vyro, kuris sukūrė MUS. Norėjau tikėti, kad tai netiesa.
Jau galėjau įsivaizduoti Džiną puolančią mane už tokius žodžius, bet ji tik pavargusi žiūrėjo į šlapią asfaltą.
-Gerai, bėkime,-šiuo metu energingiausia iš mūsų atrodė Kvin. Nieko nelaukę mes vėl patraukėme bėgti.

Puikiai jautėsi lėtai slinkančios valandos ir senkanti energija. Jau buvo visiškai tamsu, senamiestį apšvietė keli blausūs šviestuvai.
-Kiek valandų?-vos laikydama normalų kvėpavimą paklausiau, beje, bėgau beveik paskutinė.

-Dešimt,-nedelsęs atsakė Edisonas, kuris bėgo šalia manęs. Susidomėjau, iš kur jis tai žino. Net nepakėlė riešo prie akių.
-Iš kur žinai?

Jo veide sužibo didelė šypsena.
-Neseniai pajutau savo galią.
Pralinksmėjusi pavarčiau akis ir su didelėmis pastangomis nusijuokiau. Buvau labai pavargusi.

Tik pamiršau, kad liko valanda, o bėgti dar nemažai.

Visi nekalbėdami bėgome, sustojome, vėl bėgome. Visi kartu ir kaip komanda.
-Jau be penkių vienuolika,-garsiai visiems pranešė Edisonas ir mes pralinksmėjome. Liko šimtas metrų ir šešios minutės!

-Mums pavyko!-laiminga sušuko Aristėja. Sustodama pamačiau atsivėrusias traukinio duris, ir patikėkite, pati nustebau pagalvojusi, kad šis vaizdas - viskas, ką norėjau išvysti šią dieną. Šioje situacijoje nepavyko galvoti nei apie išsvajotą Londoną, nei šiltus namus.

Visi atsargiai įlipę į traukinį atsisėdome. Kelias minutes nekalbėjome.

-Knyga, Edisonai,-užsimerkęs priminė Breidenas. Jo galia.-Pažiūrėk į savo knygą.
Greitai nulėkiau prie Edisono atsisėsti, kol kiti to dar nepadarė. Jis gražiai išsitraukė knygą ir vėl žvilgtelėjo į kitą vaikiną.
-Dvidešimt antras puslapis,-Breidenas atsakė, o tada atsimerkė.

Nekantriai atvertęs puslapį, Edisonas sužiūro. Kilo tylos minutė.
-Išgelbėsite dar vieną nekaltą žmogų, jei traukinyje išbūsite parą,-ilgoka tyla, kad visi suvirškintų sakinį.-Sėkmės.
Susirūpinusi perskaičiau tą sakinį norėdama įsitikinti, kad tai tiesa.

((Nusprendžiau pabaigti šią knygą, nors ir nėra daug skaitytojų. Be jų, žinoma, trūksta noro rašyti, bet aš ją pabaigsiu. Atsiprašau, kad verčiau tiek laukti naujos dalies))