Beveidžiai Sargai BAIGTA

☆6☆

☆Nojus☆

   Jau visą savaitę beveik nemačiau Leilos. Tas keistuolis biologijos mokytojas atėmė iš manęs mūsų laiką, praleidžiamą kartu. Ir neskaitant to, jis liepė man ateiti prie ežero, kitoje jo pusėje nei Leilos namai. Aš jau laukiu 10 minučių, o mokytojas net nesiteikia pasirodyti. Net nežinau, kaip turėčiau jį vadinti. Juk jis mano mokytojas, bet jis ne ką vyresnis už mane, tik keliais metais.

   -Labas, - kruptelėjau, kai už nugaros, šalia savęs išgirdau vyro balsą.

   -Prie reikalo, - nekantravau. Ir tai jis sugaišo mano popietę, nenorėjau dėl niekų praleisti krepšinio treniruotę.

   -Gerai. Aš esu Palio draugas. Tau tai ką nors reiškia? - aš vėl kruptelėjau.

    Oo taip, man tai daug reiškė. Palis - mano kraupus sargybinis, kuris neduoda man asmeninio gyvenimo, pagal jį aš esu kažkoks ypatingas. Jei Titas yra Palio draugas, reiškia jis irgi toks pats nesveikas persekiotojas. Yra tik vienas klausimas.

   -Kieno? - piktai, bet nustebęs suniurzgiau.

   -Manau, kad tu jau žinai, kieno.

   -Leilos... - sušnabždėjau.

   -Taip. Ir... ačiū tau. Tu gerokai palengvini mano darbą. Kadangi nuolat triniesi šalia jos, man nebūtina visą laiką ją stebėti, galiu jai palikti asmeninio gyvenimo. Bet, maldauju tavęs, neprasitark jai apie šį, kitokį pasaulį. Ji ir taip pernelyg daug dėl visko rūpinasi.

   Tikra tiesa, pastaruoju metu Leila lyg nesavam kaily. Gal ir būtų geriau jai nieko nesakyti, kad ir kaip tai sunku bebūtų.

   -Bet tu nepasakei, kodėl čia mane atsitempei, tiesa? - jaučiau, kad jis manęs kažko prašys, bet net nenutuokiau, ko.

    Geriau pagalvojus, ko gali prašyti kažkoks kvailas geriausios draugės sargybinis? Juk jis turi viską - jėgą, greitį. Apsaugoti Leilos geriau negu jis niekaip nesugebėčiau. Kuo dar galiu būti naudingas?

   -Taip. Turiu tau didelį prašymą. Manęs nebus visą savaitę, poryt iš ryto privalau išvažiuoti. Prašau, nesitrauk nuo Leilos nė per žingsnį, neleisk jai krėsti kvailysčių.

☆Leila☆

  Saulės spinduliai maloniai lietė mano veidą. Hamakas lėtai liūliavo mane. Jaučiau, kad tuoj užmigsiu...

   Bet mano ramybę sutrugdė mašinos ūžesys mano kieme. Kas atvažiavo? Nejaugi mama teikėsi pasirodyti namuose?

   Kelias dienas jos nebuvo, ji buvo išvažiavusi pas savo pusseserę. Ak, mano lengvabūdė mamytė, nenustygsta vietoje. Tačiau aš pripratus likti viena namuose.

   Žingsniai artėjo prie manęs. Jie buvo tokie lengvi, kad tai turėtų būti arba labai grakšti mergina, arba Titas. Jo žingsniai  visada buvo lengvesni už kitų.

   Tingiai pramerkiau akis. Tai, ką pamačiau, mane maloniai nustebino. Tai buvo mano sesutė!

   -Sofija! - skriste nuskridau nuo hamako į jos glėbį. Ji sukikeno.

   -Aš irgi tavęs pasiilgau, sesut.

   -Kaip čia nusprendei atvažiuoti šeštadienio popietę?

   -Girdėjau, kad mamos vėl nėra namie, - nusijuokė Sofi. Ji taip pat patyrusi visas mamos nesąmones. -O šiaip, kodėl tu viena? Juk anksčiau prie tavęs nuolat būdavo Nojus. Kur jis dabar? Pasiilgau to linksmo vaikio...

   -Aš jau senokai jį mačiau... - nuleidau galvą. Jaučiausi kalta, nes nuo tada kai Titas apsiėmė mane mokyti, Nojaus beveik nemačiau.

   -Kas nutiko? Susipykot? - susirūpino sesuo.

   Mudvi įėjome į namus, nusiovusios batus prisėdome sveitainėje.

    -Nee, tiesiog... - mane pertraukė beldimas į duris. -Atidarysiu, - sumurmėjau ir nukulniavau prie laukujų durų.

   -Titai? - pravėrusi duris kiek suglumau. Nesitikėjau jo čia išvysti. Bet greitai pasisveikinau su juo, kad nepasirodyčiau kaip su maišu trenkta.

   -Labas, Leila, - nusišypsojo šelmiška šypsenėle jis. Nuo šios jo šypsenos man net akyse raibsta.

   Ką? Ką aš čia nusišneku? Man negali patikti mano keistuolis biologijos mokytojas.

   -Atleisk, kitą savaitę... - pradėjo Titas, bet jį pertraukė skardus mano sesers balselis.

   -Maže, kas atėjo? - girdėjau artėjančius smalsuolės žingsnius. Ji sustingo už manęs. Nejauku...

   -Tai mano... biologijos mokytojas, - pasimečiau. Kaip seseriai pristatyti Titą? Jis nei draugas, nei mokytojas, nei... Tačiau ir viskas kartu.

   Sofija pradėjo kikenti. Nesuprasdama atsisukau į ją, ši visa net išraudo.

   -Tu... susidėjai su... savo mokytoju, - vargais negalais pro juoką išstenėjo Sofija ir tik dar garsiau kvatojosi.
  
   Mačiau, kad Titui taip pat nejauku kaip ir man. Kas užėjo Sofijai? Juk jai niekada taip nebūna... Nors, ką aš bandau apgauti. Sesei dažnai užeina tokie juoko priepuoliai. Staigiai pašokau ir pastūmusi Titą užtrenkiau duris. Pajutau per ranką, prispaustą prie vyro krūtinės, tekant stiprią elektros srovę.

   -Velnias! - jo akyse pamačiau žaižaruojant pyktį ir baimę. -Jau ketvirtas, tu mane paversi tik paprastu žmogumi, - pagautas emocijos jis iškošė per dantis ir atšoko per kelis žingsnius.

   Ketvirtas prisilietimas. Ką jie reiškia? Ir... paversiu Titą tik paprastu žmogumi? Ką jis turėjo omeny? Bet nesiruošiau jo klausinėti, jis atrodo ir taip gerokai įpykęs, kad vis netyčia jį paliečiu. Bet kodėl aš privalau būti jam gera, kai jis nesiteikia man ničnieko paaiškinti? Jis nėra žmogus, tai akivaizdu. Tai įrodo vien tai, kad tą naktį mačiau jį be veido. Jei jis ir toliau nuo manęs slėps visą tiesą, tai manau, kad ir man laikas tapti atšiauresne. Man pabodo klausyti jo taisyklių be jokių paaiškinimų.

   -Ką reiškia prisilietimų skaičius? - tvirtai ištariau ir žengtelėjau Tito link. Jo akyse mačiau susierzinimą.

   -Tau nereikia to žinoti, - atšovė vaikinas.

   -Bandom dar kartelį. Kas tu per padaras?

   Akyse šmėstelėjo baimė, kurią greitai pakeitė įniršis. Jis kietai sučiaupė lūpas ir lėtai papurtė galvą, duodamas suprasti, kad jis nieko man neatskleis. Apsisukau ir atidariau duris.

   -Tada manau, kad neturi ką daugiau čia veikti, - šaltai tariau ir užtrenkiau duris.

   Prabėgau pro suglumusį sesės veidą ir greitai atsidūrusi savo kambaryje, užsirakinau duris. Beveik nieko nebemačiau, nes besikaupiančios ašaros temdė vaizdą. Nesuprantu, kodėl man šitiek reiškia mano biologijos mokytojas... Kodėl man taip skaudu, kai jis elgiasi su manim atšiauriai? Kodėl, kai jis rūpinasi manimi, man tarsi atitirpsta širdis? Ir kodėl jis niekada nebūna pastovus...?

   Titas man liepė niekada nenusiimti medaliono. Reikia nustoti klausyti jo beprasmių taisyklių ir paliepimų. Nusiplėšiau nuo kaklo medalioną ir išmečiau pro pravirą langą. Daugiau nebepaklusiu tam kelmui, kuriam sunku paaiškinti, kas dedasi mano gyvenime. Nutuokiu, kad jis žino atsakymus į visus klausimus.