Beveidžiai Sargai BAIGTA

☆15☆

   Visą kelią automobilyje tvyrojo slogi įtampa. Vyliausi, kad Pedro neiškvietė policijos... Jau buvom įveikę kelis šimtus kilometrų, per tą laiką nesikalbėjom. Tikriausiai Nojus prisiminė, kad nekenčia manęs, todėl stengiausi nelįsti jam į akis. Jis buvo labai pavargęs, vairuoti nepadėjo ir tamsoje į akis spiginantys automobilių žibintai. Jo akys netgi buvo paraudę nuo įtempto spoksojimo į kelią.

   -Sustokime degalinėje, pailsėsi, - pasiūliau taip nutraukdama tylą. Jis tylomis linktelėjo.

   Sustojome artimiausioje degalinėje. Nojus išsitraukė iš kuprinės ritinėlį pinigų.

   -Iš kur gavai? - išpūčiau akis. Tame ritinėlyje buvo vien penkiasdešimtinės ir šimtinės.

   -Paula davė, - mestelėjo ir įdavė porą banknotų. -Nupirk kavos ir ką nors valgomo, o aš įpilsiu degalų.

   Mintimis dėkojau Paulai, kad ji išgelbėjo mūsų subines. Ir iš mūsų santaupų nebuvo likę daug... Nojui nupirkau dvigubą express, o sau latte. Paėmiau keletą sumuštinių, porą butelių vandens ir riešutų. Grįžusi įsėdau į senuką Golf'ą, po kiek laiko atėjo ir Nojus. Išgėrėm kavą, užkandom ir tęsėm kelionę toliau.

   -Ar kada nors man atleisi? - tyliai paklausiau, kai jau buvom nuvažiavę keliasdešimt kilometrų.

   -Aš nepykstu ant tavęs, - po kiek laiko tarė Nojus. -Pykstu ant savęs, nes žinau, kad įsimylėjau tą, kurios negaliu turėti. Tik tiek.

   -Tai kodėl nekalbėjai su manim?

   -Bandžiau nekreipti į tave dėmesio, galvojau, jausiuos geriau su tavim nebendraudamas. Bet... Jaučiausi tik blogiau. Ir atsiprašau, kad nekreipiau dėmesio, kai nukritai nuo laiptų, net nepažiūrėjau, ar nesusižeidei. Taip ar taip aš tavo draugas, mano pareiga prižiūrėti tave...

   -Nieko tokio, suprantu, - uždėjau delną ant jo rankos. Buvo gera žinoti, kad jis nejaučia man neapykantos.
 
   Nojus šyptelėjo ir vairavo toliau. Pro šalį skriejo miškai, laukai, miestai, upės... Jau pradėjo švisti.

   -Žiūrėk, netoli yra viešbutis, gal pailsėkim? Pamiegoję galėsim keliauti toliau, - pasiūlė Nojus.

   Nuvažiavom į viešbutį, užsisakėm kambarį pas užsimiegojusią vadybininkę ir užlipę į mums skirtą kambarį pajutome, kad stresas ir nuovargis ima viršų. Su visais drabužiais atsigulėm į lovą ir neužilgo atsijungėm.

***

   -Parodykit savo dokumentus, - lietuviškai liepė stambus vyriškis.

   Buvo gera vėl būti savoj šaly, nors ir bijojau čia grįžti. Juk visi galvoja, kad mes Anglijoje. Bet mes kaip nors išsisuksim... Kai pravažiavom pro sieną, Nojus net nusijuokė. Buvome laimingi, nors ir išsigandę, bet žinojom, kai mūsų vieta čia. Tačiau vis artėjant prie mūsų gimtojo miestelio, man darėsi neramu... Labiausiai bijau susitikti su Titu, jis tikriausiai kraustosi iš proto. Ir... O Dieve!

   -Nojau, kiek laiko Kustos gali išbūti be savo Arzt'o teigiamų emocijų? - susinervinau. O kas, jeigu Titas taip nusilpo, kad mirė? Juk tai būtų tik mano kaltė!

   -Nežinau, bet per kelias dienas be jokių Arzt'o emocijų jie nusilpsta tiek, kad nesugeba atsistoti. Bet jie beveik nemirtingi, todėl jie tik guli suparalyžiuoti ir kenčia pragarą. O kodėl klaus...? O NE! Neprisimenu, kada paskutinį sykį šalia manęs buvo Palis. Juk po to siaubingo įvykio Kustos davė mums ramybę, beveik nebeslampinėjo iš paskos, o tada... mes dingom.  Mes buvom išvykę neilgai, bet tiek turėjo užtekti, kad... Kad ir kaip jų nekenti, turim atstatyti jiems jėgas, - Nojus kalbėjo greitai ir neaiškiai. Spidometro rodyklė kilo vis aukščiau, aš nesuprantu, kaip ši sena mašinytė sugeba tiek išspausti...

   Kad ir kaip nenoriu pamatyti Tito, dar labiau nenoriu, kad jis beviltiškai gulėtų ir kankintųsi dėl mano kaltės. Tik nuvažiuosiu, pakrausiu energijos ir galėsiu vėl atsiriboti nuo visos tos nesąmonės. Tada grįšiu namo, aplankysiu mamą ir spręsiu, ką daryti toliau.

   Artėjant prie miestelio nerimas vis kilo, nervingai gniaužiau delnuose megztinio kraštelį. Nojus taip pat buvo neramus, vis muistėsi, žvilgčiojo į veidrodėlius. Suprantu, jis grįš namo, kur jo tėvai sutriks, kad jis grįžo namo, kadangi jis turėtų mokytis Liverpool'io universitete. Jis turės jiems pasiteisinti. O aš... Kaip visada, mano mamai nerūpės, dėl jos galiu nesukti galvos. Jai niekada niekas nerūpi. Niekada. Po tėčio mirties jai niekas neberūpi, ji atsikrato bet kokių rūpesčių ar atsakomybės, tiesiog nesuka galvos. Žinau, kad reiktų ją nuvest pas psichologą, bet abejoju, kad tai padėtų. Aš susitaikiau su tuo.

   Sustojom prie nedidelio medinio namelio. Jau buvo tikrai vėlu, apie pirma nakties, lauke buvo tamsu, tačiau siluetai puikiai matėsi. Jaučiau, kaip adrenalinas plūsta mano venomis, išmušė šaltas prakaitas. Tito namuose visos užuolaidos buvo užtrauktos, šviesos nedegė. Toks jausmas, tarytum namas būtų apleistas. Mano nuojauta kuždėjo apie kažką negero, tačiau Nojus padrąsinamai padėjo delną ant mano peties. Aš giliai atsidusau, nuvijau šalin visas baimes ir išlipau iš automobilio. Vėjas pašiaušė man plaukus. Lauke buvo vėsu, tačiau nebuvau tikra, dėl ko pašiurpo mano oda - ar dėl šalčio, ar dėl baimės.

    Priėjome prie durų. Nojus pasuko rankeną ir jos atsidarė. Draugas sutrikęs pažvelgė į mane. Tikriausiai jis, kaip ir aš, buvo beveik tikras, kad durys bus užrakintos. Lėtai įėjome į tamsų koridorių. Kambaryje kažkas krebžtelėjo, mes abudu net krūptelėjome.  

   -Aš žinojau, kad jūs grįšit, - po namus nuskambėjo kraupus juokas.

     Nuojauta, kuri nežadėjo nieko gero, manęs neapgavo. Bėgti jau buvo per vėlu...

***

Hey hey!!! Su šventėmis, saulytės ir mėnuliukai! Tikiuosi, šis savaitgalis jums puikus! Ta proga ir aš turiu jums dovaną - savo istorijos dalį. Atsidėkodami už ją galite palikti komentarų, būčiau labai laiminga! <3