Beveidžiai Sargai BAIGTA

☆18☆

☆Titas☆

Kodėl tai vyksta? Sėdėjau ir žiūrėjau į ramų Leilos veidą. Jaučiau silpnumą, ji jau senokai tokios būsenos, todėl aš gerokai nusilpęs. Bet kaip aš galiu galvoti apie save, kai aplink vyksta tokie dalykai?! Aš tikrai bjaurybė... Verčiau einu pažiūrėti, kaip laikosi Nojus. Jis jau atgavo sąmonę prieš porą dienų, bet vis dar yra be galo silpnas. Mes negalim perpilti kraujo, nes jis juk Arzt'as, Jo kraujas turi išsivalyti ir atsinaujinti pats, nes jeigu panaudosim paprasto žmogaus kraują, Nojus akimirksniu mirs. Ak, kaip aš leidau visam tam nutikti... Privalėjau sekti paskui Leilą, kad ir į pasaulio kraštą, nesvarbu, aš jos Kustos. Nesvarbu, kas nutiko tarp mūsų, privalėjau ją išgelbėti. O aš tik gulėjau bejėgis ir girdėjau, kaip tie bjaurybės puola Leilą. Ir nieko negalėjau padaryti. Ničnieko. Tai buvo siaubinga. Tai buvo mano klaida, pasidaviau emocijoms ir nusprendžiau duoti jai ramybę. Kustos taip nesielgia.

-Einu aplankyti tavo draugo, - neabejojau, kad ji viską girdi.

Nuėjau į sekantį kambarį-palatą, ten šalia Nojaus lovos sėdėjo Palis. Nojus ramiai gulėjo pramerkęs akis. Turėjome tokias patalpas, panašias į mini ligonę atsargai, tokiems atvejams, kaip šis. Į tikrą ligoninę negalim vežti Arzt'ų, juk jų kraujo sandara visiškai kitokia, negu žmonių. Čia yra viskas, ko gali prireikti, kai gyvybei gresia pavojus. O medicinos pradmenis esam išstudijavę, ką daugiau veikti, kai vis tiek nemiegi. Tikėjomės, kad šių patalpų mums neprireiks, deja.

-Vis dar skauda krūtinę? - paklausiau. Nojus linktelėjo.

-Tikriausiai susitrenkiau tą naktį, - atsiduso jis. Kiekvieną naktį po to įvykio jį kankindavo košmarai, jis pabusdavo rėkdamas. Tai tikrai jį stipriai paveikė.

-Gal reiktų išsamiai ištirti? Tai gali būti kažkas rimto.

-Viskas gerai, tik truputį maudžia. Po kelių dienų turėtų praeiti.

Atsidusau. Na ir užsispyręs vaikis. Prisėdau į laisvą krėslą. Palis patapšnojo man per petį. Kodėl kiti Kustos per visą gyvenimą nesutinka nei vieno Eroberungo, o mes šitaip kenčiam?

-Juk jai viskas bus gerai, tiesa? Ji pabus? - Nojus sunkiai pakėlė galvą.

-Nežinau, - pasakiau atvirai. -Visko gali būti.

Nojus garsiai suvaitojo. Jo veidas persimainė. Kažkas negerai. Vaikinas susigriebė už širdies. Prietaisai pardėjo pypsėti daug greičiau. Pažvelgiau į monitorių ir... O ne. Tai tikriausiai infarktas.

-Padaryk EKG ir duok elektrošoką! Greičiau! - surėkiau Paliui. Nuleidau Nojaus lovą, kad ji gulėtų 180 laipsnių kampu ir nuėmiau visas pagalves. Staiga jis prarado pulsą, monitoriuje rodė tiesią liniją. Pradėjau daryti širdies masažą. -Pali, elektrošoką, DABAR!

Palis atlėkė į kambarį su elektrošoko aparatu.

-Pakrauk 200. Atsitraukt! - aukšta elektros srovė papurtė silpną, išblyškusį Nojaus kūną. Žvilgtelėjau į ekraną, rodikliai vis dar buvo žemi, širdis neplakė. Toliau dariau širdies masažą ir maldavau Dievo, kad tik Nojus išgyventų. Jei Nojaus smegenų veikla sustos, mirs ne tik Nojus, bet ir Palitonas. -Dar kartą krauk 200, - elektra vėl nutekėjo vaikino kūnu. Tęsiau širdies masažą, bet visi rodikliai tik toliau krito, kraujyje sumažėjo deguonies, organai pamažu pradėjo atsisakinėti. Tai tebuvo laiko klausimas. Bet aš nepasidaviau.

-Jau praėjo nemažai laiko, - Palis uždėjo ranką man ant peties. -Jau laikas mus paleisti, - jis apkabino mane. Aš nenorėjau, bet suvokiau, kad nebegaliu jų išgelbėti.

-Tu buvai geriausias mano draugas. Niekada tavęs nepamiršiu, - mano skruostu nutekėjo ašara, kai mano glėbyje Palio kūnas pavirto dulkėmis. Nusišluosčiau savo silpnumo įrodymą ir išjungiau cypiantį aparatą, prijungtą prie Nojaus kūno.

Ką aš darysiu... Šis vaikinas turi šeimą. Ką man reikės pasakyti jo mamai? Kad jis mirė? Bet ji norės kūno ir žinoma nuveš jį daryti skrodimą, o tada viskas paaiškės. O gal reikės pasakyti, kad jis taip ir negrįžo iš Liverpulio ir yra dingęs? Neturiu supratimo. Nuovargis mane taip paveikė, kad vos nušliaužiau iki Leilos lovos.

☆Leila☆

Girdėjau riksmus gretimame kambaryje, ir staiga viskas nutilo. Išgirdau užtrenkiamas duris ir prie manęs priartėjo garsus kvėpavimas. Nujaučiau kažką blogo.

-Leila, - iš Tito lūpų prasiveržė rauda. Savo stikliniame burbule jaučiausi pasimetusi, net neįsivaizdavau, kas dedasi aplink mane. Kai Titas nurimo, tęsė toliau: -Tu nusipelnei žinoti visą tiesą. Kol Gytis laukė tavęs mano namuose ir galvojo, kad aš negirdžiu, būdamas toks silpnas, jis man viską papasakojo. Pameni savo pirmąjį pokalbį su Gyčiu bibliotekoje? Jis jau kurį laiką buvo išvien su Eroberungais ir tą vakarą jis žinojo, kas tu esi, nes Eroberungai jau buvo atklydę pas tave. Kai tu supykai ant manęs po pirmo Eroberungų užpuolimo ir prasitarei Gyčiui, kad tu neturi su manim nieko bendro, jis suprato, kad bus lengva prie tavęs prieiti. Jis jau buvo sugalvojęs planą, bet tu jį sugriovei staigiai išskrisdama į Ispaniją. Tada jam teliko tikėtis, kad tu prisiminsi mane ir sugrįši...

Pakėliau akis į pusę, iš kurios sklido Tito balsas. Jis žinojo kur aš vykstu, bet jis paliko mane likimo valiai ir nesekė manęs?? Ugh, jis taip mane nervina. Atsisėdau ir paslėpiau veidą tarp kelių. Man buvo labai skaudu.

-Aš norėjau sekti paskui tave, bet tu buvai tokia įniršusi ant manęs, kad aš nenorėjau dar labiau tavęs liūdinti.

-Negi nepagalvojai, kad šitaip dar labiau mane nuliūdinai?! - rėkiau savam burbule, nors Titas ir negirdėjo.

-Aš galvojau, kad Nojus sugebės tave apginti ir tu būsi laimingesnė su juo. Aš galvojau, tau taip bus geriau.

-Tai reikėjo mažiau galvoti, o daugiau veikti. Ačiū, per tave dabar sėdžiu šitoj dėžėj ir privalau klausytis tavo sapalionių, - jaučiausi lyg kalbėdama su savimi, tačiau koks skirtumas.

-Bet aš klydau. Ir Gyčio spėjimai pasitvirtino. Jis su Eroberungais laukė tavęs mano namuose, o mes su Paliu tik gulėjom bejėgiai ir nieko negalėjom padaryti. Keista, kad jie mūsų nenužudė. Bet kai tu tikrai įėjai į namą, jaučiau palengvėjimą, kad tu manęs nepamiršai. Tačiau iškart suvokiau, kad tau galas ir keikiau tave mintyse ir troškau, kad nebūtum atėjusi. Kai jie sučiupo tave, supratau , kad negalėčiau be tavęs gyventi. Tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme. Net jeigu po tavo mirties aš nežūčiau, tada nusižudyčiau pats. Aš myliu tave, Leila. Negaliu tavęs prarasti.

Jaučiau, kaip mano širdis tirpsta. Jis tikrai mane myli? Tai kodėl taip mane skaudina? Bet suvokiau, kad jeigu jis man nerūpėtų, tai man tikrai taip neskaudėtų, kaip skauda dabar. Bet jis mane myli... Aš nusišypsojau ir riktelėjau iš išgąsčio, kai pasigirdo garsus skilimo garsas. Atsisukau, tai buvo nemažas įtrūkimas stikle. Tai padeda! Tokios naujienos žadina mano smegenų aktyvumą. Pradėjau trankyti stiklą, bet jis daugiau nebeskilo.

-Nepasiduok! Kovok už mane, - sušukau Titui, nors jis manęs ir negirdėjo. Mano gyvybė priklausė tik nuo manęs ir nuo Tito.

***

Labas, mylimukai! BAM, ar tikėjotės, kad Nojus ir Palis mirs? Ar kad Titas prisipažins meilėje? Na gerai, pastarasis dalykas buvo ganėtinai nuspėjamas :D labai laukiu jūsų nuomonių... Tiesa, istorija jau artėja prie pabaigos, tikiuosi, jūs vis dar su manimi ;)