Beveidžiai Sargai BAIGTA

☆14☆

  Išlipom iš mašinos, mano kojos lėtai slinko namo link. Dolores lipo laiptais priekyje manęs, o aš sliūkinau už jos. Staiga išgirdau riksmą iš priekio, spėjau pamatyti siluetą, greitai artėjantį prie manęs. Instinktyviai pasitraukiau šalin, kad manęs nekliudytų ir tik tada supratau, kad tai Dolores ridenasi laiptais žemyn. Pribėgau prie jos, iš jos kaktos sunkėsi kraujas. Ji gulėjo be sąmonės, pamėginau užčiuopti pulsą, tačiau jis buvo labai žemas. Pradėjau garsiai šauktis pagalbos. Dieve, tikiuosi, kad ji nemirs...

Prie manęs pribėgo aukštas vyras su barzda ir pradėjo kažką šaukti ispaniškai. Tikriausiai tai Pedro, Dolores vyras. Jis paėmė savo žmoną ant rankų ir įnešė į namus. Aš stovėjau šoke ir negalėjau pajudėti. Kas, jei ji neišgyvens? Juk aš pasitraukiau iš kelio, jei nebūčiau pasitraukusi, ji nebūtų nusiridenusi iki pat apačios. Gal aš ir būčiau apsidaužiusi, bet ji bent nebūtų šiuo metu vos gyva. Tikiuosi, kad jai viskas gerai, tikiuosi, kad jau viskas gerai.

Mano pečius apgaubė kažkokia medžiaga ir aš išsigandusi atšokau. Tai Nojus uždėjo man megztinį. Jis perbraukė per mano skruostą. Pati paliečiau tą skruostą ir pajutau, kad jis šlapias. Draugas švelniai stumtelėjo mane namo link. Mes įėjom į namus ir užlipom į viršų, kur girdėjosi Pedro keiksmai. Įėjom į Torres'ų miegamąjį, ant lovos gulėjo Dolores, kuri vis dar buvo be sąmonės. Pedro kažką rėkė į telefoną. Į kambarį įlėkė Paula ir susiėmė iš galvos.

-No no! Kas nutikti?

-Mes galim padėti, - prie manęs pasilenkė Nojus. Regis, jis pamiršo, kad ignoruoja mane.

-Dabar gali padėti tik daktaras, mes niekaip nepadėsim, - atkirtau.

-Padėsim. Mes Arzt'ai.

Mano akys išsiplėtė. Žinoma! Kaip aš apie tai nepagalvojau...

-Paula, gal gali išsivesti poną Torresą? Prašau, sugalvok ką nors, kad jis išeitų, - paprašiau jos. Ji tik linktelėjo ir nuėjo prie Pedro ir pradėjo jam kalbėti ispaniškai. Iš pradžių jis susiraukęs stebėjo ją, bet paskui pasidėjo telefoną ir išėjo su Paula.

-Esu girdėjęs, kad 100 ml mūsų kraujo reikia sumaišyti su 2g natrio chlorido, tuoj atnešiu įrankius, - tarė Nojus ir išbėgo.

Priėjau prie Dolores ir paglosčiau plaukus. Patikrinau pulsą - širdis vos plakė.

-Nebijokit, tuoj jums bus daug geriau.

Girdėjau laiptais atbildant Nojų. Jis įžengė pro duris ir užtrenkė jas. Jo rankose buvo peilis, puodelis, druska ir šaukštelis - kiek neįprasti įrankiai norint išgelbėti žmogaus gyvybę. Ištiesiau ranką, kad paimčiau iš jo peilį ir stiklinę.

-Tą darysiu aš, - griežtai tarė Nojus ir padėjo viską ant stalo.

-Na jau ne, - nuo stalo paėmiau peilį. -Jei nebūčiau pasitraukusi jai iš kelio, dabar ji nebūtų kritinės būklės. Palaikyk stiklinę.

Nojus atsiduso ir pakišo stiklinę po mano ranka. Aš persirėžiau delną, iš jo pradėjo sunktis kraujas, kuris lašėjo tiesiai į stiklinę. Skausmo beveik nejutau, tikriausiai tai dėl mane užplūdusio adrenalino. Kai stiklinė buvo puspilnė, Nojus padavė man servetėlę ir stiklinę padėjo ant stalo. Atmatavo ir įbėrė druską, viską sumaišė. Priėjusi prie Dolores, pakėliau jos galvą, o Nojus sugirdė jai visą kraują. Mes stovėjom ir laukėm. Praėjo minutė, dvi, trys... Bet Dolores vis dar buvo be sąmonės, jos širdis plakė silpnai. Aš praradau viltį ir atsisėdau ant žemės. Skruostais sruvo ašaros. Visa tai buvo melas, mūsų kraujas visai ne stebuklingas....

-Leila, žiūrėk!

Atsistojau ir išvydau, kaip Dolores akys atsimerkė. Mums pavyko! Ji atgavo sąmonę! Atsisukau į Nojų, jo akys žibėjo iš džiaugsmo. Aš puoliau jam į glėbį ir mes pradėjom šokinėti ir krykštauti kaip vaikai. Regis visos nuoskaudos pasimiršo, šią akimirką mes tiesiog buvome laimingi. Juk mes išgelbėjom žmogaus gyvybę.

Pro duris įsiveržė Pedro, iš paskos bėgo Paula. Vyras metė savo žvilgsnį į žmoną ir jo veidas tiesiog sušvito! Jis puolė prie jos ir pradėjo bučiuoti jos rankas. Jis atsisuko į mus priešišku žvilgsniu ir... jo akys užkliuvo už stalo, ant kurio vis dar gulėjo kruvinas peilis. Jo akys išsiplėtė, veidas persikreipė. Pedro pradėjo šaukti ant mūsų ispaniškai. Atsisukau į Paulą, ji stebėjo Pedro su baime, neviltimi ir netgi siaubu. Mums tai nereiškė nieko gero... Pedro pradėjo grūmoti kumščiu ir rodyti į duris. Maldaujamai pažvelgiau į Paulą.

-Jis sako, kad jūs žudote žmoną. Jis sako, kad turit palikti namą, arba jis kviesti policiją, nes beveik žmogžudystė, - drebančiu balsu išvertė mergina.

-Ne, ne! Mes išgelbėjom jai gyvybę. Jūs ne taip supratot, - su siaubu stebėjau juos.

-Geriau bėkit, - sušnabždėjo. -Aš gal tikiu, bet Pedro - ne. Aš padėsiu.

Paula išstūmė mane iš kambario, nes mano kūnas buvo tarsi suakmenijęs. Nojus slinko iš paskos. Kas čia per chaosas... Juk mes tenorėjom padėti. Pedro likęs kambaryje kažką rėkavo, o aš buvau sukaustyta siaubo. Jaučiau, kaip venomis teka adrenalinas, bet jaučiausi sustingusi, viskas vyko lyg sulėtintame filme.

Paula atvedė mus į mano kambarį, iš spintos ištraukė dvi kuprines, liepė susidėti būtiniausius daiktus ir dingo iš kambario. Nojus atsigavo pirmas, jis puolė dėtis daiktų, bet pamatęs, kad nejudu, atsiduso ir pradėjo dėti manuosius.

-Ne, - atodūsis paliko mano lūpas. Nojus atsisuko ir pasižiūrėjo į mane kaip į nevisaprotę. -Ne, - tvirčiau tariau. -Mano gyvenimas negali būti toks sušiktas. Kas darosi? Aš tikriausiai sapnuoju... Tai tik siaubingas košmaras.

Atsisėdau ant grindų, apsikabinau rankomis kelius ir pradėjau suptis pirmyn atgal kartodama "Pabusk, pabusk...". Mano skruostais riedėjo ašaros. Aš jaučiau, kaip jos svilino mano veidą, tai reiškė, kad aš tikrai nesapnuoju. Tačiau mano smegenys vis dar vylėsi, kad tai tik sapnas.

-Leila, po velnių! Susiimk! Mus pasodins į kalėjimą, jei gaišim laiką, - Nojui trūko kantrybė.

Jis pastatė mane ir įdavė į rankas kuprinę. Griebė mane už riešo ir nusitempė laiptais žemyn. Prie laukųjų durų stovėjo Paula. Mums pribėgus, ji kažką įdėjo į Nojaus kuprinę ir jie susišnabždėjo. Paula davė draugui žvilgantį daiktą, apkabino mus ir mes sprukom pro duris. Lauke jau tvyrojo prieblanda. Nojus tempė mane už namo, nors aš šaukiau, kad stotis ne toje pusėje. Už namo stovėjo keli seni automobiliai. Draugas pribėgo prie tamsiai bordinio Volkswagen Golf senuko, atrakino dureles ir rankos mostu pakvietė mane. Aš stebėjau jį pasibaisėjusi.

-Aš nevogsiu automobilio! - pareiškiau, bet regis, tai prajuokino vaikiną.

-Mes jo ir nevagiam. Jis seniai nenaudojamas, Paula leido jį pasiimti. Ponas Torres'as greičiausiai nė nepastebės, kad dingo šis senukas.

Išgirdus šią pavardę mano kūnas sureagavo. Nuskuodžiau prie mašinos, įsėdau į keleivio sėdynę ir liepiau Nojui greičiau važiuoti. Keista, bet automobilis užsivedė iš antro karto.

Vaikinas vairavo neblogai. Tik išvažiavus iš miesto jis galėjo stipriau paspausti greičio pedalą. Pasirodo, šis senukas įsibėgėja iki 140km/h. Kai gerokai nutolome nuo miesto, galėjau šiek tiek atsikvėpti...

***

Labas, visi normalūs ir nenormalūs, skaitantys mano istoriją! Kaip džiugu, kad jūsų dar čia yra... Kaip vertinate šiuos įvykius? Ar pajutot bent šiokią tokią įtampą? Kaip manot, kas bus toliau?? Priimu visokias nuomones :)) beje, pradėjau rašyti naują istoriją, jeigu ją galima šitaip pavadinti... Ji vadinasi "Pasaulio voratinkliai", tai bus lengvas skaitalas, kuriame aprašinėsiu mano sutiktus arba išgalvotus žmones, kuriems sugalvojau jų gyvenimo istorijas arba siužetus iš jų. Jeigu kam nors įdomu - mielai kviečiu apsilankyti! ;)