Beveidžiai Sargai BAIGTA

☆9☆

Mano akis sudirgino šviesa, tačiau jas pramerkti buvo be galo sunku, tarsi jos būtų sulipusios klijais. Maudė visą kūną, kojų net negalėjau pajudinti. Netoliese girdėjau nepaliaujamus žingsnius, ir šnabždesį. Atrodo, lyg kas vaikščiotų ratais.

-Naa, kada gi ji prabus? Jau praėjo daug laiko, o jeigu ji neatgaus sąmonės? Juk ji vos mirtinai nenukraujavo... - atpažinau Tito bambėjimą.

-Nurimk, - įsakmiai atsiliepė kitas balsas, kurio dar nesu girdėjusi. -Esu tikras, kad Leila greitai atsipeikės. Paklausyk jos širdies ritmo, jis truputį dažnesnis, nei buvo prieš valandą.

Patalpoje pasidarė tylu, nutilo žingsniai.

-Tu teisus, - žingsniai artėjo prie manęs, kol sustojo visai šalia. Galėjau jausti jo kvėpavimą. -Leila... -švelniai tarė Titas.

Vėl pabandžiau atplėšti akių vokus, bet perniek. Bandžiau kažką pasakyti, bet pavyko tik vos pakrutinti lūpas. Aš noriu pabusti!

-Stok! - nepažįstamas balsas suriko, jaučiau vėjo gūsį, kai Titas atšoko nuo manęs. -Nekvailiok, šitaip tu nebegalėsi jos apsaugoti. Maža to, kad šiąnakt nešei Leilą iki savo namų, nori, kad tau liktų tik vienas prisilietimas? Ir taip išnaudojai jau penkis. Suprantu, kaip ji tave traukia, bet įjunk savo smegenis. Jei dabar išnaudosi savo limitą, nuo to niekam nebus geriau. Ypač Leilai, ji liks be savo Kustos. Ar tu to nori?

Įsivyravo slogi tyla. Apie kalbėjo šis vyras? Titas išnaudojo penkis prisilietimus? Aš liksiu be savo Kustos? Na štai, pasirodo, ne aš viena kraustausi iš proto. Šiam vyrui daug labiau reikia psichologo pagalbos...

Pamėginau ištarti Tito vardą, bet iš mano lūpų išėjo tik neaiškus murmėjimas. Pagaliau praplėšiau akis ir priešais išvydau Titą, susitaršiusiais plaukais, kruvinais marškinėliais ir susirūpinusiu, tačiau švytinčiu veidu. Šalia jo stovėjo tamsiaplaukis, truputį vyresnis, negu Titas. Abu jie spoksojo į mane.

-Pagaliau... - atsiduso Titas. -Kaip jautiesi?

-Tu-turėsi... pasiaiškinti, - vargais negalais išlemenau. Titas tik šyptelėjo.

-Žinau. Bet dabar turi pailsėti, netekai daug kraujo.

-Ne-ne... ne, - bandžiau prabilti, tačiau mano lūpos lyg užrakintos. -Neišeik, - sušnabždėjau.

-Nepaliksiu tavęs, - tarė. -Niekada, - pridūrė vien lūpomis.

Jaučiau, kaip akys pradėjo merktis. Ir vėl nugrimzdau į gilų miegą. Prieš akis nuolat iškildavo tie pabaisos, miegojau neramiai, dėl žaizdų kojose ir silpnumo beveik negalėjau pajudėti.

Visą laiką, kol miegojau, mane sapnuose vijosi tie padarai. Jie buvo dar šlykštesni, negu realybėje. Pagaliau mane pažadino garsus pokalbis. Balsus atpažinau - Titas ir Nojus karštai ginčijosi.

-Aš tavęs prašiau ją saugoti! Po velnių, kodėl tu leidai jai nusiimti medalioną? Eroberungai galėjo ją nužudyti. Supranti, jeigu nors vienas pabėgo, kiti irgi sužinos apie Leilos buvimo vietą. Tikriausiai teks kraustytis kuo toliau iš čia, nes nei vienas nesame tikras, ar kuris Eroberungas pabėgo...

-Būtent! Tu sakai, kad Leila buvo netoli mirties. Tai kodėl nevežei jos į ligoninę? Kodėl šitaip rizikavai?! - Nojus buvo tikrai įpykęs, paprastai jis be reikalo nekeldavo balso.

-Manai, kad jiems nekiltų įtarimų? Juk po to tektų juos visus nužudyti. Tu žinai, kad jūsų kraujas tikrai ne toks, koks žmonių. Vis tiek ligoninėje atliktų kraujo tyrimus ir paaiškėtų, kad Leila nėra žmogus. Išaiškėtų paslaptis apie mūsų pasaulį.

-Na suprantu... Gerai, tavo tiesa.

-Labas, Leila. Girdžiu, kad prabudai, - Tito balsas sušvelnėjo. Prasimerkiau, dvi poros rūpesčio kupinų akių žiūrėjo į mane.

-Sveiki, - pakimusiu balsu atsiliepiau. Jaučiausi daug geriau, nei praeitą kartą pabudusi. -Kur aš randuosi? Ir, Nojau, ką čia veiki? - pabandžiau susigaudyti vietoje ir laike, bet veltui.

-Tu mano namuose, - atsakė Titas. -Praėjo dvi su puse paros po užpuolimo, šiuo metu yra trečia valanda dienos. Tavo mama galvoja, kad nakvoji pas Nojų, o penktadienį nėjai į mokyklą, nes blogai jauteisi ir pasilikai pas Nojų. O jį pakviečiau čia, nes žinojau, kad norėsi jį pamatyti.

-O kas buvo tas... vyras, kuris čia buvo?

-Turbūt Palis, - atsainiai mestelėjo Nojus. Titas pritariamai linktelėjo. Kai pažiūrėjau į juos nesuprantančiu žvilgsniu, Nojus suskubo paaiškinti: -Jis mano Kustos, - dabar dar labiau nieko nesupratau.

-Ar jūs galit kalbėti žmonių kalba? Kas per Kustos? Ir ką jūs turėjot omeny sakydami, kad aš ne žmogus? - užsidengiau veidą antklodę. O Dieve, kas dedasi mano gyvenime... Nojus atitraukė antklodę ir paglostė mano plaukus. Titas pavydžiai jį nužvelgė ir atsiduso.

-Iš visų 7 milijardų Žemės gyventojų, tokių kaip tu yra tik apie 150. Mes jus vadinam Arzt'ais, kas reiškia gydytojus. Jūs esat išskirtiniai, nes jumyse yra specialus genas, kurio pagalba jūsų kraujas gali pagydyti visas pasaulio ligas. Todėl atsiradome mes, Kustos, sargai, kurie saugo jus nuo pavojų, nes jūs be galo vertingi ir reikalingi visam pasauliui. Tačiau yra ir tokių, kurie nori jus pasisavinti. Tie, kurie nužudo Arzt'ą ir išgeria visą jo kraują, tampa nemirtingais. Šiuos piktadarius, norinčius paversti jus vergais, išžudyti ir užkariauti pasaulį, vadinam Eroberungais. Mano svarbiausia gyvenimo misija - apsaugoti tave nuo jų. Šį medalioną, kuris kaba ant tavo kaklo, padovanojo tavo tėtis, kuris, beje, taip pat buvo Arzt'as. Tu privalai jį nešioti, nes jame slypinti magija neleidžia Eroberungams tavęs surasti, - viską išdėstė Titas. O ant mano kaklo tikrai vėl kabėjo medalionas. -O dėl tų prisilietimų... Man yra skirtas limitas. Iš viso Kustos savo Arzt'ą gali paliesti 7 kartus per gyvenimą. Aš išnaudojau jau penkis. Kai išnaudoji limitą, tampi tik paprastu žmogumi, be jėgos, klausos, regos, greičio. Tiesa, naktį, tarp 00 ir 6 valandų, netenku savo veido, tokį mane jau kartą matei. Mes, Kustos, maitinamės savo Arzt'ų teigiamomis emocijomis, todėl pastaruoju metu aš buvau pernelyg išsekęs, nes tu nuolat buvai susirūpinusi. Todėl mano nuotaikos vis keisdavosi, negalėdavau susikoncentruoti. Todėl man teko išvykti pas aukštesnę valdžią pasistiprinti, kad toliau galėčiau vykdyti savo misiją. Dėkoju Dievui, kad grįžau anksčiau, nei numatyta, ir spėjau tave išgelbėti. Nojus taip pat yra Arzt'as, jo Kustos yra Palis, vyras, kurį tikriausiai girdėjai vakar.

Visus jo aiškinimus išklausiau tylėdama ir nepertraukinėdama, nors galvoje virė tikras bičių spiečius. Tačiau, net kai Titas baigė, nesugebėjau nė prasižioti. Negaliu patikėti. Pasirodo, aš net nesu žmogus. Tik kažkoks padaras su stebuklingu krauju. O Nojus viską žinojo ir nieko man nesakė... Mano gyvenimas tikrai darosi keistas, jis tiesiog virsta aukštyn kojom.