Beveidžiai Sargai BAIGTA

☆8☆

   -Tai tikrai ne tavo reikalas, - atšoviau. -Mūsų niekas nesieja. Aš jį pasisamdžiau kaip korepetitorių, kad padėtų pasiruošti biologijos egzaminui, - pamelavau. Gytis kvailai pakraipė galvą. Abejoju, kad jis patikėjo.

   -Leila, po kolkas aš nesiruošiu jūsų įskųsti. Aš ne kvailas. Juk vietoj pono Melno tikriausiai pasamdytų kokią žiežulą...

   -Tai tada ko tu nori iš manęs? - nesupratau. Nei iš šio, nei iš to prikibo, o dabar ramiai šypsosi. Tai kam išvis jis apie tai prakalbo?

   -Ateis laikas - pamatysi. Na, o dabar jau vėlu, man metas namo, - Gytis atsistojo ir patraukė link durų.

   -Palauk! Bent paaiškink, kodėl tau tai svarbu.

   Bet Gytis tik vėl kreivai šyptelėjo ir išėjo. Aš likau sėdėti nieko nesupratusi. Pastaruoju metu mane supa keistenybės. Nors, žinoma, aš pati nesu stereotipinė mergina, tačiau kas dabar dedasi mano  gyvenime, yra keisčiau už bet kokį matytą filmą. O blogiausia tame, kad man niekas nesiruošia paaiškinti. Šiandien Titas nebuvo mokykloje. Tai mane suerzino... Nors po mūsų "malonaus" pokalbio ne itin norėčiau su juo susitikti, bet darosi neramu, kad jis šitaip prapuolė.

***

   Jau ketvirtadienis, o Tito vis dar nėra. Užtat bent Nojus man palaiko draugiją, padeda mokytis. Bet jis kažkoks sunerimęs, susimąstęs. Kelis kartus mėginau jo klausti apie tai, tačiau jis tik nukreipdavo temą. Galų gale aš pasidaviau ir nebeklausinėjau.

   Atitraukiau akis nuo biologijos užrašų. Kambaryje jau tvyrojo prieblanda. Nusprendžiau eiti įkvėpti gryno oro, gal padės prasiblaškyti. Prieš išeinant patikrinau, ką veikia mama - ji per televizorių garsiai žiūrėjo kažkokį roko koncertą ir mezgė. Keistuolė...

   Vakaras pasitaikė gana vėsus, stipriau susisiaučiau megztinį ir patraukiau išmintu takeliu link ežero. Ak, kiek čia vaikščiota... Prisimenu, kaip su sese basos bėgdavom žiūrėti į pirmuosius saulės spindulius. Kaip kvailiodavom su Nojumi ant ežero kranto. Kartą sėdėjom ant lieptelio ir aš pamačiau mažą žuvytę. Žinoma, užsimaniau ją pagauti. Pasilenkiau ir įkritau į vandenį. Tuomet dar nemokėjau plaukti, jeigu ne Nojus, manęs jau nebebūtų gyvųjų tarpe. Tačiau po šio įvykio Nojus užsispyrė, kad išmokys mane plaukti. Kiek jis vargo, kol aš išdrįsau įlipti į vandenį... Tačiau kai pramokau plaukti, mes nuolat lenktyniaudavom. Nojus nuolat man nusileisdavo ir leisdavo laimėti. Jis geraširdis žmogus, kantrus, visada pagelbsti. Ir aš žinau, kad aš jam patinku. Galbūt reiktų perlipti per friendzone ir pabandyti. Juk ir aš nesu jam abejinga. Tuo labiau, gal tai privers Titą pavydėti... Pala, ką?! Kas man negerai..? Nejaugi noriu priversti savo biologijos mokytoją pavydėti? Taip, Leila, tu tikrai ne viso proto...

   Mano mintis sutrukdė kažkoks keistas gargaliavimas nuo miško pusės. Jaučiau, kaip mano širdis pradeda plakti vis dažniau, kvėpavimas darosi trūkčiojantis. Kai tas neaiškus urzgimas pasigirdo jau arčiau, aš  apsisukau ir greitu žingsniu kulniavau namų pusėn. Už maždaug dešimties metrų šmėstelėjo šešėlis. Pasileidau bėgti, bet nespėjus nė įsibėgėti, į mane kažkas trenkėsi ir parvertė ant žemės. Išsigandusi suklykiau. Tamsoje beveik nieko nesimatė, bet jaučiau kažką labai kieto. Tai buvo lyg žmogus, ant kurio kaulų vien oda. Blykstelėjo iltys papilkėjusiame veide. Klykiau, grūmiausi su tuo šlykščiu, nežmonišku padaru, bet jis buvo pernelyg stiprus. Pradėjo tempti mane miško pusėn, o aš nepaliaujamai priešinausi, maldavau paleisti. Panika apėmė visą mane. Kas dabar bus? Kas jis toks? Ko jam iš manęs reikia? Ar jis mane nužudys? Juk gyvenu vidury miškų, čia nevaikšto žmonės, manęs niekas neišgelbės. Mama niekaip manęs neišgirstų, nuėjau per toli nuo namų. O telefoną palikau namie. Viskas. Pasidaviau. Padaro nagai dar skaudžiau įsirėžė į odą, suklykiau iš skausmo.

   Pradėjau melstis, kad mirčiau staigia ir neskausminga mirtimi. Netoliese pasigirdo dar vienas, šiek tiek žemesnis urzgimas. Pasirodo, šis padaras ne vienas. Man tikrai galas. Pilkas padaras tempė mane vis gilyn į mišką, vietos darėsi nebepažįstamos. Galų gale sustojom prie kažkokios olos. Pakėlusi savo ašarotas akis pamačiau dar tris šlykščius padarus. Vienas lėtai prišlubavo prie manęs, užsimojo ir... Akyse pradėjo temti, padarų gargaliavimas vis tolo, tolo...

***

   Nosį gniaužė puvėsių smarvė, o rankose, kojose ir galvoje jaučiau stiprų skausmą. Regis, mano rankos surištos. Pramerkusi akis pamačiau, kad esu oloje, iš lauko sklido blanki mėnulio šviesa. Aš buvau virve pririšta ir pakabinta už rankų. Pradėjau muistytis bandydama ištrūkti.

   -Nustok, - paliepė žemas, šiurpus balsas, sklindantis iš tamsos. -Vis tiek nepavyks ištrūkti.

   -Ko jums iš manęs reikia? - sukūkčiojau.

   -Tik viso tavo kraujo, nieko daugiau, - nusikvatojo gerkliniu balsu ir išlindo iš šešėlių, kaip ir reikėjo tikėtis, tas pats padaras, kuris mane čia atitempė. Mano žvilgsnis užkliuvo už po manimi esančių kibirų, į kuriuos varvėjo kraujas. Mano kraujas, kuris sunkėsi iš gilių žaizdų, esančių kojose. Suinkščiau iš skausmo.

   -Kodėl? Kam jums visas mano kraujas?

   -Kad tampume nemirtingi, - paprastai atsakė padaras. -O dabar užsičiaupk, turiu praplatinti žaizdas, nes šios jau pradeda gyti.

   Jis priėjo prie manęs ir dūrė peilį į koją. Pradėjau klykti. Skausmas buvo nepakeliamas.

   -Užsičiaupk, arba tai darysiu daug dažniau, negu būtina.

   Suinkščiau, bet nutilau. Nenoriu kęsti to skausmo.

   Kraujas nepaliaujamai kapsėjo į kibirus, slinko paskutinės mano gyvenimo valandos, lauke jau prašviesėjo. Padaras retkarčiais vis iš naujo perdurdavo kojas, kad greičiau tekėtų kraujas. Nors skausmas buvo nepakenčiamas, jaučiau, kaip mane apima miegas, akyse pamažu temo...

   Tačiau prie olos įėjimo išgirdau sambrūzdį ir prisiverčiau neprarasti sąmonės. Laikiausi iš paskutiniųjų ir stebėjau, kas vyksta. Greta manęs esantis padaras išėjo į lauką pažiūrėti, kas vyksta, o aš kabėjau nežinioje. Iš lauko sklido aimanos ir kovos garsai, padarai vis urzgė. Mano akys vis labiau merkėsi. Galų gale viskas nutilo.

   -Aš čia. Viskas bus gerai, - dar spėjau išgirsti ir nugrimzdau į tamsą.