Beveidžiai Sargai BAIGTA

☆12☆

   -Leila! - Dolores pribėgo prie manęs, mums tik išlipus iš traukinio, ir apsikabino. -Vaje, paskutinį sykį mačiau tave, kai tau tebuvo 10 metų, kokia tu didelė! - ši vis aikčiojo.

   -Man taip pat malonu jus matyti, ponia Torres. O štai čia mano draugas, Nojus, - stumtelėjau jį arčiau. Jie paspaudė vienas kitam rankas. Nojus buvo šiek tiek pasimetęs, tačiau šiltai šypsojosi, kas paliko Dolores gerą pirmąjį įspūdį.

   -Gaila, kad mano vyras Pedro negalėjo atvažiuoti kartu jūsų paimti, tiesiog šiuo metu jis turi daug darbo, - plepėjo ponia Torres, mums sėdant į jos blizgantį Peugeot 508.  Nors girdėjosi stiprus ispaniškas akcentas, tačiau jos anglų kalba buvo nepriekaištinga. Mums bevažiuojant, ji pasakojo apie savo vyro statybų įmonę, o aš sėdėjau prispaudusi nosį prie stiklo. Po Sant Kugatą vaikštinėjo daugybė šeimų su mažais vaikais, mamų su vėžimėliais.

   -Iš kur čia tiek vaikų? - pertraukiau Dolores.

   -Šitam miestelyje labai daug jaunų šeimų, dauguma jų - emigrantai. Sant Kugate darželių ir mokyklų manau beveik tiek pat, kiek ir parduotuvių, - nusijuokė moteris. -O mano privatus darželis skirtas emigrantams, jį lanko įvairaus amžiaus ir įvairių šalių vaikai. Aš priimu vaikučius nuo 3 iki 7 metų. Jame yra net 3 lietuviai. Manau, mano darželis skatina toleranciją ir pakantumą vieni kitiems.

   -Manau, tai puiku, - įsiterpė Nojus. -O ji tikrai nesupranta lietuvių kalbos? - pašnibždom paklausė manęs lietuviškai.

   -Nė žodžio, - šyptelėjau.

   Torres'ų namai buvo įspūdingi! Didžiulis, baltas namas, o aplinkui jį daugybė įvairiaspalvių gėlių, dekoratyvinių medelių. Matosi, kad čia gyvena ne paprasti žmonės. Dolores nuėjo vidun, kvietė ir mus, bet mes dar nebuvom atsipeikėję. Už mūsų pasigirdo lojimas, atsisukus išvydau nuostabų šokoladinės spalvos labradoro retriverį. Šis šuo nebuvo mažas, tačiau nei aš, nei Nojus neišsigandom. Šie šunys vieni iš draugiškiausių. Pašaukiau jį ir jis, pamatęs, kad nedarom nieko blogo, puolė vizginti uodegą ir šokinėti ant mūsų. Nojus puolė glostyti jį ir žaisti. Jis labai myli šunis, bet jo mama jiems alergiška, todėl jis niekada negalėjo turėti šuniuko.

   -Kaip matau, susipažinote su Bella, - sukikeno Dolores išeidama iš namo. -Eime, pasiimkit daiktus, parodysiu, kur jūsų kambariai.

   Nojus paėmė abu lagaminus, o man liko tik nedidelės tašės. Visi užlipome į antrą aukštą, Dolores parodė į dvejas duris, kurios buvo greta.

   -Čia mano dvynių kambariai, bet jie jau senokai išsikraustė gyventi į Madridą, todėl jų likusius daiktus išnešiau į sandėliuką, galite čia įsikurti. Leila, ar prisimeni Ashley ir Marc?

   -Nelabai, juk aš juos mačiau tik būdama ketverių...

   -Ak, taip, - nusijuokė ponia Torres.

   -Aš galvojau, kad gyvensime palėpėje, - prasitariau.

   -Na, vis tiek šie kambariai laisvi, kam juos laikyti tuščius. Be to, nelabai norėjau atimti kambario iš mano namų tvarkytojos - sodininkės, - Dolores plačiai šypsojosi.

   -Jūs turit namų tvarkytoją? - Nojaus akys iššoko ant kaktos. Mano taip pat.

   -Taip, Paula labai miela, manau, greitu metu susipažinsit. Atleiskit, aš turi bėgti į darželį, turiu reikalų. O jūs įsikurkit, jaukitės kaip namie. Rytoj pradėsit dirbti, - mirktelėjo mums ir nuskubėjo laiptais žemyn.

   Mes nuėjom į savus kambarius. Maniškis buvo gana paprastas, bet labai jaukus. Pasidėjau daiktus ant žemės ir prisėdau ant lovos. Tai bent beprotystę iškrėčiau. Atskridau į Ispaniją ir dar kartu atsitempiau ir geriausią draugą...

   Durys prasivėrė ir užėjo Nojus. Jis atsisėdo šalia manęs, jo veidas nerodė jokių jausmų, draugas tiesiog spoksojo į sieną priešais.

   -Tu beprotė, žinojai? - galop prabilo. -Nors džiaugiuosi, kad bent turim kur nakvoti, bet tu tikrai neturi sveiko proto. Kokio velnio mes grūdomės į Ispaniją? Kad pamirštum savo rūpesčius? Kad pabėgtum nuo savo meilės?! - Nojaus tonas vis kilo. -Negaliu patikėti, kad įkalbėjai mane važiuoti su tavimi! Juk aš puikiai išlaikiau egzaminus, būčiau įstojęs į geriausią universitetą, susirasčiau puikiai apmokamą darbą... Bet ne, aš esu pernelyg geras ir ištikimas tau, negalėjau palikti tavęs bėdoje. Tačiau, na ir kas, jei Eroberungai būtų pasirodę? Juk mūsų Kustos apgintų mus! Ar girdi? Tu bėgai ne nuo problemų, ne nuo meilės... Tu bėgai nuo savęs! Tu bailė, štai kas tu!

   Vaikinas tikriausiai ilgai viską laikė savyje, o dabar tiesiog pratrūko, sprogo, lyg balionas, persipildęs vandens. Nojus buvo toks susinervinęs, kad net drebėjo iš pykčio, rodės, tuoj į mane paleis kėdę, kuri stovėjo priešais jį. Pirmą kartą mačiau jį tokį piktą. Paprastai jis būna saulutė, jo optimizmas liejasi per kraštus. Jaučiausi kalta, man buvo gėda, kad taip skaudinu savo draugą. O skaudžiausia buvo tai, kad kiekvienas jo žodis buvo tiesa. Tankiai sumirkčiojau, kad jokia ašara nepabėgtų.

   -Tu apgailėtina, - spjaute išspjovė pasibjaurėjęs. -O žinai, kad blogiausia? Aš vis tiek besąlygiškai tave įsimylėjęs.

   Jis atsisuko į mane, skausmas draugo akyse tiesiog žudė mane. Nebegalėdama žiūrėti jam į akis nusisukau. Nojus atsistojo, dar kartą išvadino mane apgailėtina ir užtrenkė duris.

   Atsiguliau į lovą, susiriečiau į kamuoliuką. Aš apgailėtina. Aš savanaudė. Aš bjauri, nedėkinga kalė. Graužiau save, o ašaros tekėjo upeliais. Reikia eiti atsiprašyti Nojaus. Bet kuom tai padės? Juk jis ir taip nekenčia manęs. Bet jis mane įsimylėjęs? Oh God, jis buvo taip giliai friendzonoje, kad aš net nepastebėjau, kad jis mane myli. Na, aš irgi jį myliu, bet tik kaip brolį. Regis, blogiau jau nebegali būti. Pamečiau save, pabėgau iš namų kartu išsitempdama paskutinį man likusį žmogų, kuris ką tik parodė, kad ir jam pabodo vaikytis mane. Likau viena visomis prasmėmis.

***

Labas! Ačiū skaitantiems! Jau artinasi Kalėdos, ar jau užuodžiate mandarinus? :D aš tai tikrai taip... Prašau, vote'inkite ir reikškite nuomones! Man tai labai svarbu...