Beveidžiai Sargai BAIGTA

☆1☆

Man po kojomis girgždėjo drėgnas žvyras, vėsus vėjas plaikstė mano tamsias garbanas. Kaip ir kiekvieną rytą, kulniavau tuos pačius du kilometrus iki artimiausio miestelio, Paltiškių, mokyklos. Šie metai man jau paskutiniai, liko keli mėnesiai, ir aš, kaip ir vyresnioji sesuo Sofija, išsikraustysiu į miestą.

Žinoma, man patinka ramus, tylus vienkiemis, kuriame mes su mama gyvenam. Šalia yra ežeras, kuris man atstoja visus psichologus. Ten būdama ir kvėpuodama tyru miško ir vandens pritvinkusiu oru nusiraminu.

Tačiau manau, kad per ilgai čia užsisėdėjau, baigus mokyklą reikia judėti toliau. Nesu iš tų, kurioms reikia daug dėmesio. Aš tik tyli, paprasta Leila. Bet mieste atsiveria daug galimybių siekti išsilavinimo, karjeros, plėsti savo akiratį.

Kartais gyventi šitokiame užkampyje būna ganėtinai baugu, nakties šėšėliai prasiskverbia į baisiausius košmarus. Dažnai jaučiuosi stebima, sekama, tačiau lengvabūdė mano mamytė tik numoja ranka, pavadindama mane paranojike. Net ir šiuo metu, kai aplink nė gyvos dvasios, o iki miestelio pradžios liko pusė kilometro, jaučiu, kad kažkas mane stebi. Šitokia jaučiuosi visą savo gyvenimą. Atrodo, kad jau turėjau įprasti ir nekreipti dėmesio, tačiau vis dar nepripratau.

Šyptelėjau, kai tolumoje pamačiau miestelio pradžią. Viename iš pirmųjų namų gyvena mano geriausias, ir turbūt vienintelis, draugas Nojus. Mes su juo pažįstami nuo... sauskelnių laikų. Mūsų mamos - nuostabiai sutaria, o mes panašaus amžiaus, tad mes kartu mokėmės vaikščioti, kalbėti, kartu ėjome į darželį, vėliau - į mokyklą, o šiuo metu abudu lankome tą pačią dvyliktą klasę ir vis dar esam neatskiriami draugai. Daugelis mano, kad mergina ir vaikinas negali būti geriausiais draugais, nes greičiausiai jie ims jausti kai ką daugiau. Tačiau mums tai negresia. Būdami dešimties metų atgyvenome tą susižavėjimo laikotarpį, bet po to abudu sutarėm, kad mums geriau likti draugais lyg broliui ir seseriai.

Nojus išlėkė pro duris vis dar kramsnodamas maistą. Jis visada buvo nerūpestingas ir išsiblaškęs, tačiau be galo linksmas, nuolatos pozityvus.

-Labas, Leila! - šūktelėjo draugas ir čiupo iš manęs tamsiai mėlyną kuprinę. Pas mus buvo įprasta, kad jis nešioja mano daiktus. Kažkada bandžiau dėl to ginčytis, bet tas užsispyrėlis visada ginčą laimėdavo.

-Sveikas, Nojau, - plačiai nusišypsojau. Ši vaikščiojanti saulė visada užkrėsdavo aplinkinius gera nuotaika. -Ką šiandien veiksim?

-Kaip ir kiekvieną dieną: bandysim užkariauti pasaulį, - jis prisimerkęs nusišypsojo puse lūpų. Aš nusikvatojau iš jo.

-Na jau ne, aš prie tavo piktadariškų planų neprisidėsiu. Verčiau nueisiu į biblioteką.

-Nejaugi radai knygą, kurios dar neskaitei? - Nojus išpūtė akis.

-Nee, bet kelias jau beveik užmiršau, reikia perskaityti dar kartą, - sukikenau.

-Ak Leila, tu nepataisoma knygų graužikė... - vaikinas pavėlė man plaukus.

-Galiu lažintis, kad pats šiandien eisi į krepšinio treniruotę, tad, tik nereikia...

-Krepšinis - šventas reikalas, - nukirto Nojus. Aš tik pavarčiau akis.

Prie mokyklos jau būriavosi mokiniai, daugelis jų susiskirstę grupelėmis pagal pomėgius ar įsitikinimus. Miestelis nėra didelis, tad ir mokinių čia nėra daug. Visi visus pažįsta.

Turbūt aš visiems atrodžiau keisčiausia būtybė šioje mokykloje, nes aš , priešingai nei visi, nesiveržiau su visais bendrauti, prieš kažką puikuotis. Man nereikia tokio dėmesio, kokio reikia daugumai čia esančių merginų. O kalbant apie merginas - šiuo metu jos alpte alpo.

Nojų tikrai galėčiau pavadinti vienu iš gražiausių vaikinų mūsų mokykloje. Nepaisant to, jis linksmas, sportiškas, o iš matematikos jam išeina kiauras dešimtukas. Dėl šių priežasčių didžioji dalis mokyklos merginų mane varstė pavydžiais žvilgsniais. Tačiau man nė motais, esu iš tų žmonių, kuriems nerūpi aplinkinių nuomonė, ir kurie moka atsiriboti nuo pasaulio.

Patraukėme į pirmąją pamoką - biologiją. Šis mokytojas, Titas Melnas, kartais mane gasdindavo. Jis dažnai spoksodavo į mane, ką darė ir šią pamoką. Iš pradžių galvodavau, kad man tik rodosi, kad mokytojas stebeilijasi į mane, bet paskui įsitikinau, kad tai tiesa.

Ponas Melnas buvo išvaizdus ir jaunas. Tačiau tiek pat jis buvo ir keistas. Kai galvodavo, kad nematau, vogčiomis dirsčiodavo į mane. Kartais tiesiog atvirai spoksodavo. Bet jo žvilgsnis nebūdavo toks, kaip mokyklos vaikinų. Jisai žiūrėdavo taip, lyg... saugotų mane, prižiūrėtų. Tai buvo keista.

Taip pat keista buvo ir tai, kad jis daugiau neturėjo kitų klasių, apsiėmė mokyti tik mus, dvyliktokus.

Dažnai jį sutikdavau miestelyje, bet jis niekur tuo metu neidavo, tik stovėdavo nuošalyje. Kiti vaikai viso to nepastebėdavo, bet aš buvau tyli "stebėtoja", nuolat stebėdavau aplinką, pro mano akis beveik niekas neprasprūsdavo. Man nebuvo sunku suprasti žmonių jausmus, mokėjau skaityti kūno kalbą.

-Nejaugi ir vėl ponas Melnas nužiūrinėjo tave? - einant į sekančią pamoką tyliai sušnypštė Nojus.

Buvau jam prasitarusi apie mokytojo žvilgsnius. Aš tik linktelėjau atsakydama į klausimą.

-Come on! Gal nori, kad aš jam duočiau į snukį?

-Ne, ne! - greitai šūktelėjau. Žinau, koks Nojus spontaniškas ir nenuspėjamas, jis tikrai galėtų mokytojui sulaužyti žandikaulį. Draugas daug sportavo, buvo tvirto sudėjimo.

-Na gerai... - Nojus vaidino nusivylusį. Aš jį stumtelėjau ir jis susvyravo ir atsitrenkė į žmogų.

-Ei! - atsisuko vyras. O ne, tai buvo biologijos mokytojas... -Ką darai?

Ponas Melnas prisimerkęs pasižiūrėjo žudančiu žvilgsniu į Nojų. Galvojau, kad mano draugas susitvardys, tačiau iš jo akių mačiau, kad jis priėmė iššūkį. Išsigandau. Juk nevalia šakotis prieš mokytojus.

-Nagi, nagi... Ar čia tik ne ponas Melnas, mokytojas, kuris mėgsta nužiūrinėti jaunas mokines...

Išpūtusi akis spoksojau į jį. Kaip jis taip drįsta? Aišku, man buvo nemalonu, kai mokytojas spoksodavo, bet dėl to nebuvo verta muštis su juo. Bet Nojus atrodė tam pasirengęs. Abudu buvo agresyviai nusiteikę ir nuožmiai stebeilijosi vienas į kitą. Dar kelios akimirkos, ir jie kibs vienas kitam į atlapus.

***

Sveiki, mielieji!!! Tikiuosi sulaukti skaitytojų, stengsiuosi kurti ir nenuvilti jūsų. Štai mano pirmoji dalis, joje dar nebuvo fantazijos fragmentų, tai labiau supažindinimas su pagrindine veikėja ir jos aplinka. Vertinkit mano nuoširdų darbą 😉