Beveidžiai Sargai BAIGTA

☆5☆

☆Titas☆

-Labas, Pali! - paspaudžiau ranką vieninteliam savo draugui. Jis taip pat Kustos ir turi savo Arzt'ą. Prie jo galėjau atsipalaiduoti ir būti savimi.

-O, kokie žmonės, Titai! - išsišiepė Palitonas. -Nusprendei palikti savo Leilą ir sąmoningai ištrūkti pas mane? - pasišaipė tamsiaplaukis. Išties dažnai susitikdavom netyčia, bet negalėdavom bendrauti, nes negalėdavom išsiduoti. Juk susitikdavom tik stebėdami savo Arzt'us.

Palis buvo truputį vyresnis už mane, tačiau, kaip ir visi Kustos, jis buvo išvaizdus. Mes visiškai subręstame būdami penkerių metų ir liekam jauni ir gyvenam tol, kol gyvas mūsų saugomas Artz'as. Nebent nusižengiame taisyklėms - Kustos Kodeksui, kitaip - KK. Tokiu atveju tampam paprastais, nieko negebančiais žmonėmis.

-Šiandien ji mokosi su Nojumi, jai nesiseka su biologija ir fizika, - susiraukiau. Galiu jai tiek daug padėti, bet esu prakeiktas Kustos, mums abiems daug geriau, jei nebendrausim.

-Ak, bent truputį pasitikėk Nojumi... Jis geras vyrukas, ir manau, kad sugebėtų ją apsaugoti nuo visko, išskyrus Eroberungų, - prunkštelėjau iš jo žodžių.

Prieš Eroberungus niekas neatsilaikytų, išskyrus mus - treniruotus sargus, sukurtus šiam darbui. Per savo gyvenimą, ačiū Dievui, nebuvau sutikęs nei vieno tokio padaro. Tačiau žinau kelis sargus, kurie susiduria su pabaisom dažnai, bet visada sargai aplamdo jiems šonus.

-Žinau, Nojus - tvirtas vaikinas. Juk jis net nepasiuto, pamatęs tave be veido, - sutikau.

-Tavoji Leila taip pat ne iš kelmo spirta... - tarė Palis. -Bet kuri kita būtų maniusi, kad išsikraustė iš proto.

-Tačiau tu nežinai, kas dedasi jos galvoje. Ji tyli, nepasiduoda emocijoms, stengiasi nerodyti savo jausmų. Todėl gal tik tau taip atrodo, kad ji nemano esą išprotėjusi, - atsidusęs paprieštaravau.

-Neišprotėjo Nojus, neišprotės ir Leila.

-Nejuokauk! Nesiruošiu jai nieko sakyti!

-O aš manau visiškai kitaip, - pakilnojo antakius Palis.

-Aš nieko jai nepasakosiu. Tegul ramiai sau gyvena, o aš tyliai susidorosiu su visais jos sunkumais ir priešais.

-Vaje, iš kur toks geranoriškumas? - toliau šaipėsi draugas.

-Ak, nustok, Pali! - nusijuokiau iš jo kvailo ryžto. Bet po to rimčiau prabilau: -Supranti, nedidelę dalį aš jau atskleidžiau, o tai tik dar labiau sužadino jos smalsumą... Ji ryžtinga mergiotė, jei ji norės, ji viską išsiaiškins. Jei ne iš manęs, tai iš Nojaus.

-Man keista, kad tas Arzt'as dar nieko neišpliurpė tavajai Leilai, - prunkštelėjo Palitonas. Nejučiomis suniurzgėjau.

Mane erzina tai, kad tarp Nojaus ir Leilos yra be galo stiprus ryšys. Ir jis ją daro laiminga, jos emocijos beveik visada teigiamos, kai ji būna su juo. Bet aš pats negaliu teikti jai laimės, negaliu jos liesti, nes po septynių prisilietimų neteksiu savo galių skaityti Artz'ų emocijas, savo greičio ir jėgos, tapsiu tik bereikšmiu žmogumi. Negaliu su ja artimai bendrauti, nors visas mano gyvenimas yra paskirtas Leilai. Dėl jos aš egzistuoju. Geriausiai būtų, jei ji susiprotėtų, kad ji turi būti su Nojumi, jai tai - geriausias variantas. Ne man, o Leilai.

-Titai, nepavydėk! Tu negali būti su ja ir viskas. Nustok vėl ir vėl svajoti apie tai.

-Nieks ir nesvajoja.

-Pažįstu tave kaip nuluptą. Manau, turėtum pasikalbėti su Nojumi.

-Bet jis sužinos, kad aš esu Leilos Kustos, o jis dar nieko nežino apie mane, jis susipažinęs tik su tavim, kaip su neaiškia mitologine būtybe. Jis vis dar galvoja, kad aš tik trenktas mokytojas, kuris nevykusiai įsižiūrėjęs jo geriausią draugę ar gyvenimo meilę, - suurzgiau.

-Nurimk. Tu Kustos. Tu negali pasiduoti emocijoms. Tikriausiai jau seniai matei Leilą iš tiesų laimingą, kad esi toks pavargęs? Juk tik teigiamos mūsų Arzt'ų emocijos teikia mums energijos.

-Tiesa, pastaruoju metu ji susirūpinusi, kiek suprantu, jai sunku: ant nosies egzaminai, o dar išdygo neaiškus beveidis mokytojas, kuris nieko jai neatskleidžia ir apsimeta, kad yra labai abejingas...

-Na, su egzaminais tu galėtum padėti. Juk kol ji miegodavo, tu išstudijavai visus įmanomus mokslus. Beprotis, - sukikeno Palis. Turėjau sutikti, kad jo tiesa...

☆Leila☆

-Gal padarykime pertrauką? - suniuzgėjau. Nojus atsiduso ir visu ūgiu išsitiesė ant grindų.

Jis kelias valandas bandė įkalti man į galvą, kaip dauginasi augalai, bet jam ne itin pavyko... Atsistojau, paklausiau ar Nojui atnešti vandens ir nuėjau į virtuvę. Pro langą pastebėjau sidabrinį automobilį. Jis buvo panašus į Tito. Po akimirkos pasigirdo beldimas į duris. Nejaugi čia mano mokytojas? Pravėriau jas.

-Sveika! Atėjau pakeisti Nojaus, manau, kad jis pavargo, bet yra pernelyg išdidus, kad tai pasakytų, - plačiai išsišiepė Titas, man dar nespėjus sureaguoti. Nepatikliai suraukiau antakius. -Ak, juk aš galiu tau padėti su fizika, tuo labiau, su biologija.

-Kodėl? - abejingu balsu tarė Nojus, išdygęs man už nugaros. Titas nepasimetė.

-Titai, nustok taip elgtis! Vieną akimirką tu surūgęs, o kitą - pasiruošęs padėti, - supykau. Tai mane erzino, niekaip negalėjau perprasti jo ir jo nuotaikų kaitų.

-Kodėl tu savo mokytoją vadini vardu? - sutriko Nojus, bet tada pradėjo juoktis. Juk jis nemėgo Tito, o tai, kad aš vadinu mokytoją vardu, jam reiškė, kad aš jo visiškai negerbiu. Aš puoliau aiškintis.

-Aš jį vadinu vardu, nes jis tik kokiais 5 metais vyresnis už mane, - suniurgėjau.

-Tai leisi man užeiti? - bandė sulaikyti šypseną Titas.

Pravėriau plačiau duris ir pasitraukiau, taip įleisdama savo biologijos mokytoją. Jis šyptelėjo man, o po to atsisuko į Nojų ir išsiviepė. Šis atsakė tuo pačiu.

-Gerai, tai aš jau eisiu... - nutęsė Nojus. Praeidamas pro Titą atsitrenkė pečiu. Šis suurzgė, bet nieko nesakė. Aš tik pavarčiau akis. Nojus uždarė paskui save duris. Titas atsisuko į mane ir nusišypsojo šelmiška šypsenėle.

-Let's do this.