Beveidžiai Sargai BAIGTA

☆11☆

Prie ežero daugiau nebuvo žmonių, mes deginomės ant tiltelio gurkšnodami šaltą limonadą. Kaip norėčiau šitaip atsiriboti nuo viso pasaulio, būti kartu su Nojum ir pamiršti visas negandas, visus padarus, norinčius mane nužudyti. Staiga galvoje užgimė puiki mintis...

   -Nojau, - šelmiškai nusišypsojau. -Pabėgime iš čia. Po atestatų įteikimo dinkim dviese ten, kur niekas mūsų nerastų. Net mūsų Kustos...

  Nojus susiraukęs atsisuko į mane. Bet kai pamatė, kad aš nejuokauju, tik nepatikliai debtelėjo ir nusisuko.

   -Tikriausiai juokauji.

   -Visai ne! - su entuziazmu šūktelėjau. -Man atsibodo visas šis mėšlas. Per daug rūpesčių... Žinau, jog pasielgsim kaip bailiai, tačiau tai turi savų privalumų. Mūsų neras tie padarai, Eroberungai. Ir mes būsim tik dviese, nuostabioj, saulėtoj šaly.

   Pasitelkiau visą savo žavesį ir flirtavimo gabumus, pamirkčiojau akytėm, tačiau atrodžiau taip beviltiškai, kad Nojus net nusijuokė iš manęs.

   -Suprask, - jis surimtėjo, - jei pabėgsim nuo Eroberungų, pabėgsim ir nuo Kustos. Aš negalėčiau tau užtikrinti saugaus gyvenimo toje saulėtoje šaly. O jeigu Eroberungai mus ras? Mes neišgyvensim be savo Kustos.

   -Kam reikalingi tie Kustos? Mes puikiai apsieisim ir be jų. Prašau, bent pagalvok apie šią galimybę.

   -Aš pagalvosiu, bet nieko nepažadu, - Nojus įsispitrijo į mano akis. Jo žvilgsnis buvo rimtas, abejojantis, tačiau kupinas vilčių.

   Aš galėčiau pabandyti. Naujame gyvenime galėčiau pabandyti jį pamilti...

***

   -Ar tu tuo tikra? - Nojus jau šimtąjį kartą klausė manęs, mums bėgant į oro uostą. Jo kvėpavimas buvo nelygus nuo fizinio krūvio ir pernelyg didelio susijaudinimo.

   -Tikrai taip. Mamoms ir Sofijai pranešėm, kad skrendam į Angliją, kad įstojom į Liverpool'io universitetą. Jau nusipirkom bilietus į Ispaniją. Pasiėmėm visas savo santaupas. Mūsų Kustos turbūt galvoja, kad mes dar šventėje, - bandžiau nuraminti Nojų, kol tikrino mūsų bagažą ir bilietus.

   Jis giliai atsiduso. Jis bijo. Jis bijo ne tik to, kas mūsų laukia Ispanijoje, bet jis bijo ir mūsų santykių pokyčių. Aš irgi bijau. Mums atsisėdus į savo vietas lėktuve, liepiau jam pažiūrėti į mane.

   -Viskas bus gerai, - užtikrinau. -Pažadu, - sušnabždėjau, pasilenkiau ir švelniai priglaudžiau savo lūpas prie jojo.

   Nojus palengva atsitraukė ir pakėlė antakius. Jis buvo sutrikęs. Aš taip pat...

   Lėktuvas pakilo, o mes vis dar skendom nejaukioj tyloj, todėl nusprendžiau pažiūrėti filmą. Išsitraukiau kompiuterį ir ausines. Nojaus ranka sustabdė mane besidedant ausines.

   -Ką tai reiškia?

   -Nauja pradžia. Naujas gyvenimas, - šyptelėjau ir atsidusau.

   -Su manimi?

   -Tikrai taip, - švelniai paglosčiau jo skruostą ir užsidėjau ausines.

   -Palauk, - Nojus ištraukė vieną ausinę man iš ausies. -Ką mes veiksim Ispanijoje? Kaip pragyvensim?

   Aš jau buvau viską apgalvojusi, netgi pasirašiusi planą ir susisiekusi su žmonėmis dėl darbo. Dėkoju Dievui, egzaminus abu išlaikėm tikrai gerai. Aš iš biologijos egzamino gavau net 65%. Mano mamos sena pažįstama, su kuria ji susipažino mainų programoje, ponia Dolores Torres sutiko priimti mane į jos privatų vaikų darželį dirbti sodininke, nes mano anglų kalbos ir biologijos egzaminų rezultatai buvo neblogi. Kiek supratau, jos vyras, ponas Pedro Torres, nebuvo labai patenkintas, kad jo žmona priėmė pas save į palėpę gyventi du benamius, tačiau kai sužinojo, kad mums beveik nereikės mokėti, tereiks tik pamaitinti ir duoti pastogę, jis atsileido. O kai sužinojo, kad su manim važiuoja Nojus, ponia Dolores pasakojo, kad jos vyras nudžiugo, nes jis dirba statybose ir jam trūksta darbo jėgos. O tuo labiau tokia pigi darbo jėga jam tikrai pravers.

   -Viskas bus gerai, pamatysi, - teištariau. Juk jis žino, kad nepalikčiau mūsų likimo valiai, kad ir koks spontaniškas būtų šis mūsų žingsnis.

   -Jeigu tu nepasakysi ką suplanavai, jeigu išvis turi planą, tik nusileidus lėktuvui sėsiu į atgalinį reisą ir skrisiu namo, - nors jis atrodė rūstus, tačiau akyse žibėjo baimė.

   -Pasitiki manimi? - paėmiau Nojaus ranką.

   -Taip.

   -Tai įrodyk tai. Nurimk ir pasimėgauk kelione.

   Jis atsiduso. Vis dar buvo išsigandęs, juk skrenda į nežinomybę. Liko keturios valandos ir mes nusileisim Madride. Pagaliau įsikišau ausines į ausis ir įsijungiau filmą. Buvau pavargusi nuo visko. "Tai nauja pradžia" - raminau save. Viskas bus gerai. mūsų Kustos ir Eroberungai mūsų nesuseks. Buvo liūdna palikti mamą vieną, tačiau ji visada buvo savarankiška ir jai niekada nereikėjo draugijos. Vis tiek mes beveik nebendravom. O Sofija taip ar taip manęs nepasiges, juk jau nemažai laiko gyvenom atskirai. Visi galvoja, kad mes Anglijoje... Vis dėlto, mane vis kankina košmarai, kuriuose mane pjausto, vijasi ir valgo Eroberungai. Noriu pabėgti nuo to. Bent trumpam.

   Ak, vis dėlto aš pati bijau nemažiau nei Nojus. Filmo visiškai nesupratau, nes beveik jo nežiūrėjau, tai buvo lyg fonas, kol aš viską apgalvojau. Elgiuosi kaip bailė. Visiška bailė. Titas man pasakė, kad aš esu stebuklinga, o aš pabėgau. Nejučia suspaudžiau medalioną, kabantį ant mano kaklo. Kad ir kaip nenoriu jo nešioti, nes jis man primena Titą, niekada gyvenime daugiau jo nebenusiimsiu. Tik to medaliono dėka išgyvensiu Ispanijoje. Tik jo dėka manęs nesuseks Eroberungai. Jei neturėčiau medaliono, negalėčiau trauktis nuo savo beveidžio sargo nei per žingsnį. O to aš tikrai nenorėčiau. Niekada negalėsiu daugiau bendrauti... Tik per jį aš neturėjau jokio asmeninio gyvenimo, tik per jį nuolat jaučiausi stebima ir sekama. Nieko tokio, kad pabėgau nuo jo. Tegul jis galvoja, kad tai mano dovana jam, kad tai atostogos, poilsis nuo auklės darbo.

   Nusileidus lėktuvui mes atsiėmėm savo bagažą. Išėjom į lauką ir mus pasitiko karšta saulė. Lauke tikrai buvo apie 30 laipsnių Celcijaus. Dabar mums reikės traukiniu nuvažiuoti iki Barselonos, o iš ten į nedidelį miestelį, kuris vadinasi Sant Kugatas. Madride buvo labai gražu, žmonės plūdo iš visų pusių, matyt dabar pats atostogų įkarštis, aplinkui vaikštinėjo daugybė turistų su skrybėlėmis ir fotoaparatais. Priėjau prie moters maloniu veidu, kuri man pasirodė esanti vietinė ir angliškai pasiteiravau, kur galima rasti traukinių stotį. Mūsų laimei ji buvo už mažiau negu kilometro. Moteris paaiškino, kaip iki ten nueiti ir mes nužygiavom jos nurodyta kryptimi.

   -Ar esi tikra tuo, ką darai? - Nojus vis dar abejojo manimi.

   -Nustok inkšti. Pažvelk, mes Madrido centre. Kokia savotiška architektūra! Kaip čia nuostabu! - gerėjausi vaizdu.

   -Kur mes dabar keliaujam? - griežtai paklausė, bet aš tik nusijuokiau iš jo rūsčios išraiškos. Aš buvau pernelyg laiminga, išvažiavusi į Ispaniją, kad pergyvenčiau dėl Nojaus baimių. 

   -Į traukinių stotį, - mestelėjau.

   -Aš tai supratau, - suniurzgė. -Bet kur mes važiuosime traukiniu?

   -Į Barseloną.

   -Į Barseloną? Mes ten gyvensim? O ne, nors ten gražu, bet šiuo metu ten pilna turistų, visur tikriausiai pakeltos kainos, mes ten neišgyvensim!

   -Nepanikuok, - nusijuokiau iš jo, nors mano pačios širdis spurdėjo iš susijaudinimo. -Mes negyvensim Barselonoje.

   -Tai kokio velnio mes ten važiuojam?!

   -Tai mūsų tarpinė stotelė. Iš ten važiuosim į Sant Kugato miestelį pas seną mano mamos pažįstamą, - leidau jam suprasti, kad nevažiavau čia tik ant durniaus.

    -Tu neįmanoma... - sumurmėjo, bet jo veidas atsileido, atsirado net menka šypsenėlė.

   Nuo dabar prasideda naujas gyvenimas. Nauja pradžia.

   Nauja aš.

***

Labaaas! Nenusivažiuoju dar? Dar liko skaitančių? :D ačiūūū visiems, kurie skaito, vote'ina ir komentuoja :)) Gero vakaro! Myliu jus!