Beveidžiai Sargai BAIGTA

☆16☆

   Mano nuojauta kartais manęs neapgauna. Nebebuvo kur bėgti, todėl įžengėm į tamsų kambarį ir pažvelgėm savo baimei į akis. Bet ta baimė buvo...

   -Gyti? - prunkštelėjo Nojus. Jo pečiai išsyk atsipalaidavo, aš irgi nusimečiau įtampą. Iškart prisiminiau mūsų keistą pokalbį bibliotekoje. Bet juk čia Gytis, ką jis mums padarys...  Pasirodo, buvau neteisi, joks pavojus mums negresia. Lieknas Gyčio kūnas įsitempė, veide šmėstelėjo nepasitenkinimas. Bet tada jo veidą iškreipė kreiva šypsena.

   -Pažiūrėsim, kas juoksis paskutinis, - jis vėl nusikvatojo šiurpą keliančiu juoku. Nojus tik kreivai žvilgtelėjo į jį.

   -Ką tu veiki Tito namuose? - garsiai paklausiau, tačiau Gytis nesiteikė atsakyti, tik VĖL nusijuokė. -Kad tu paspringtum besijuokdamas, - sumurmėjau ir apsidairiau aplinkui.

   Nors kambaryje buvo gana tamsu, bet puikiai matėsi ant žemės gulinčios šukės ir perplėštos užuolaidos. Matyt čia būta grumtynių. Mano akys užkliuvo už kažkokio daikto kampe, bet negalėjau įžiūrėti, kas ten. Priėjau arčiau ir paliečiau tą tamsų daiktą. Tai buvo žmogus! Atverčiau jį veidu į viršų ir žioptelėjau. Tas žmogus buvo be veido ir, nors apgobtas juoda marška, bet buvo matyti išdžiūvęs kūnas. Tikriausiai tai Titas...

   -Ką tu jam padarei, bjaurybe? - užrikau. Regis, visas pyktis Titui staiga išgaravo, supratus, kad galiu jo netekti. Pradėjau purtyti silpną Tito kūną. Nojus tyliai pašaukė mane, bet aš nekreipiau dėmesio.

   -Visų pirma, tai ne mano darbas, o tavo. Juk žinojai, kad jis negali išgyventi be tavęs. Visų antra, tai tu kvaiša, nes net neatpažįsti savo mylimojo nuo jo draugo. Tavo mokytojas kitam kampe, - jis vėl nusikvatojo.

   Man to buvo gana, jis man užkniso. Drebėjau iš pykčio ir užmačiau netoliese gulinčią šukę. Troškau ją sugrūsti jam į gerklę. Staigiai pašokau į viršų su šuke rankoje ir puoliau Gytį. Jis to tikrai nesitikėjo. Rėžiau jam per gerklę, bet nespėjau šukės įkišti giliau, kad jis daugiau niekada gyvenime nebesijuoktų, nes kažkokia jėga nutraukė mane nuo Gyčio ir nusviedė į kampą šalia Palio, Tito draugo, kūno. Prasimerkiau ir mane pasitiko vaizdinys, kurį ištisai regiu košmaruose. Papilkėjęs, kresnas kūnas, vien oda ant kaulų ir prie viso šito dar atsklido žemo gerklinio urzgimo garsai. Mano visas kūnas pašiurpo, norėjosi klykti prisiminus, kaip kabėjau dvokiančioje oloje ir vienas iš šitų padarų man vis platino žaizdas, kad kuo greičiau išvarvėtų visas mano kraujas.

    -Leila! - mano draugo riksmas nuskambėjo garsiau, nei kambaryje tvyrantys Gyčio keiksmai dėl savo gerklės ir Eroberungų urzgimai. Bandžiau atsisukti į jo pusę, bet vos pakreipus galvą, aš pakilau nuo žemės. Vienas iš tų šlykštynių nešė mane į kitą kambarį. Bandžiau priešintis, bet žinojau, kad tai bus perniek, jie daug stipresni už mus ir šiame name jų buvo daugiau negu dešimt.

   Kai pirmą kartą mane užpuolė, tada mane išgelbėjo mano Kustos, bet šįkart išsigelbėti neįmanoma. Abu sargai guli be jokių gyvybės ženklų, o mane ir Nojų, palyginus, tokius bejėgius, neša tiesiai į mirtį. Ir vėl kartosis tas pats, jie mus pakabins ant virvių ar grandinių, supjaustys rankas ir kojas, tik šįkart mes iš tikrųjų mirsim. Nojus žiūrėjo į mane be vilties. Žvilgsniais atsiprašėm, padėkojom ir atsisveikinom, supratom, ką vienas kitam norėjom pasakyti. Tuo tarpu keli Erberungai pakabino mus už rankų, grandinėmis, pritvirtintomis prie lubų. Suvokiau, kad jie ruošėsi mūsų atvykimui. Nejaugi mes tokie nuspėjami? Ir Gytis, pasirodo, yra išvien su tais siaubingais padarais. Tikriausiai irgi nori būti nemirtingas. O man jis atrodė gana didelis bailys, niekada nebūčiau pagalvojusi, kad jis galėtų susidėti su Eroberungais. Bet ne viskas yra taip, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Juk mano gyvenimas atrodo ganėtinai normalus, tačiau šiuo metu kabu savo mokytojo-sargo namuose ir laukiu mirties, apsupta siaubingų padarų. Kas galėtų pagalvoti...

   Suklykiau, kai aštrus peilis perrėžė mano dilbį, tada kitą, o tada giliai įsmigo į blauzdas. Girdėjau, kaip šalimais Nojus inkščia iš skausmo, bet, kaip ir visada, stengiasi atrodyti stiprus. Stengiausi nurimti, bet dėl žudančio skausmo man tryško ašaros. Karštas kraujas ir karštos ašaros varvėjo mano kūnu. Nojus kabėjo už pusės metro nuo manęs, jis buvo stipriai užmerkęs akis. Užsimerkiau ir, stengdamasi nepaisyti skausmo, kai Eroberungas platino žaizdas, pradėjau melstis. Niekada nebuvau pamaldi, tačiau dabar nebeliko nieko kito. Girdėjau, kaip Gytis vis dar keiksnoja mane gretimame kambaryje. Baigusi maldą atsimerkiau, daugelis Eroberungų buvo išėję į kitą kambarį, mus saugoti pasiliko tik du, kurie žemais, gergždžiančiais balsais kalbėjo apie tai, ką veiks, kai taps nemirtingi.

   Nojus tyliai pašaukė mane, atsisukau į jį. Jo akyse spindėjo viltis. Jis turi planą, kaip mums išsigelbėti...