Beveidžiai Sargai BAIGTA

☆2☆

Nojus jau šoko ant pono Melno, bet koridorių perskrodęs čaižus švilpuko garsas privertė vaikiną atsitraukti per kelis žingsnius.

Šie du karštakošiai, kaip ir visi kiti, pažiūrėti kovos susibūrę, mokiniai, pažvelgė į tą pusę, iš kur sklido švilpimas, tačiau tai nebuvo būtina, kad nuspėtum, kas skleidė šį garsą. Visi žinojo mūsų griežtąją direktorę, ponią Klautač, kurį po mokyklą vaikščiodavo su švilpuku, ir, pamačiusi prasižengimą, negailėdama sprogdino mūsų ausų bugnelius.

-Skirstykitės, nėra į ką spoksoti! - spigiu balseliu sucypė Klautač. Jos balsas atrodė, lyg ji būtų prarijusi helio dujų, tačiau tas poveikis niekada nedingsta. -O jūs, berniukai, - ji pamerkė akį biologijos mokytojui, o jis pavartė akis, -žygiuojat į mano kabinetą, ten tarsimės, ką darysim toliau.

Ponia Klautač buvo nelaimingai ištekėjusi, sklido gandai, kad ji mėgsta su mokytojais užmegzti romanus. Ir visiškai nesvarbu, kad jai virš penkiasdešimt, o ponui Melnui atrodo tik šiek tiek daugiau nei dvidešimt...

Abu mušeikos giliai atsiduso, Nojus tik lūpomis man pasakė: "Keliauju į pragarą, susimatysim vėliau", ir visi trys pasišalino iš koridoriaus.

Aš nesuprantu, iš kur tiek agresijos, ir pas vieną, ir pas kitą? Na, Nojus tebėra hormonų valdomas paauglys, tačiau biologijos mokytojas...

***

Šiąnakt didžiulė pilnatis, lauke ganėtinai vėsu. Tačiau tai man netrukdo mėgautis šviesia naktimi prie ežero. Man tokie ramūs naktiniai pasivaikščiojimai - lyg meditacija. Po jų jaučiuosi pailsėjusi, atsigavusi.

Nojus pasakojo, kad mūsų griežta direktorė beveik nieko nesakė prasižengėliams. Vidutinio amžiaus moteris buvo labai sukaupusi dėmesį ties ponu Melnu, kuriam buvo taip pat nejauku ten, kaip ir Nojui. Mačiau, kad vos išėjęs iš direktorės kabineto, mokytojas įsėdo į mašiną ir paspruko nuo tos kasdieniškos beprotybės.

Kai liepiau Nojui pasiaiškinti, kas jam užėjo, kad jis kabinėjasi prie mokytojų, tai draugas tik pagūžčiojo pečiais ir nukreipė temą. Tipiškas Nojus.

Tas jausmas, kad kažkas mane stebi, vis neapleidžia. Dėl to naktinėti turėtų būti tik nejaukiau, tačiau aš to nejaučiu. Jaučiu saugumą, nors abejoju, kad tokioj situacijoj galima tai jausti.

Netoli manęs, už medžių, trakštelėjo lūžusi šakelė. Aš net pašokau. Taip, dabar tikrai išsigandau.

-Ar čia yra kas nors? - nedrąsiai paklausiau. Kai kelias minutes aplink tvyrojo begalinė tyla, nusiraminau.

Nusprendžiau eiti namo, vis dėlto rytoj į mokyklą. Apsisukau ir akies krašteliu spėjau pamatyti šėšėlį šmėstelint už medžio. Nejuokais išsigandau ir pasileidau bėgti link namų.

Nejučiomis rankoje spaudžiau tėčio man padovanotą medalioną, nežinau, kuo tai padės, jei mane kas nors užpuls, bet kartais mėgstu tikėti, kad medalionas turi stebuklingų galių.

Saugiai pasiekusi namus atsikvėpiau ir nuėjau ruoštis miegoti. Nusiprausus visus dienos rūpesčius apsirengiau pižamą ir atsiguliau į lovą. Netrukus paskendau nakties šėšėlių gaubiamuose košmaruose.

***

-Sofija! - pribėgau prie vyresnėlės sesės ir stipriai ją apsikabinau. Labai laukiau šio savaitgalio, nes po mėnesio nesimatymo, pagaliau atvažiavo mano sesutė.

-Labas, maže Leila, - ši nusijuokė.

Mama irgi atskubėjo iš namų pasisveikinti su savo dukra. Aš tuo tarpu iš prabangaus BMW markės balto automobilio iškėliau Sofi daiktus. Sesuo dėkinga nusišypsojo ir visos trys patraukėm į namus.

-Nagi maže, pasakok, kaip tau sekasi? Ar tau reikės padėti ruoštis vestuvėms su Nojum? - nusijuokė sesė, gurkšnodama arbatą.

-Nesiginčiju, kad ištekėsiu anksčiau už tave, juk tu nesutramdoma vakarėlių liūtė, vienos nakties nuotykiai - tavo gyvenimas, - irgi sukikenau.

-Kas tiesa, tas ne melas. Bet vien tai, kad dar studijuodama turiu rimtą, puikiai apmokamą darbą, manau prideda brandumo, - linksmai tarė ir užrietė nosį.

-Žiūrėk, kad neišmestų, už tai, kad girta būni darbe.

-Tai buvo tik vieną kartą! - kumštelėjo mane Sofija ir aš nusijuokiau iš jos.

Sofija - mamos kopija. Nerūpestinga, linksma vakarėlių liūtė, kuriai visados reikia dėmesio iš vaikinų. Tačiau ji atsakingesnė už mamą, supratinga ir nuoširdi.

Paplepėjusios apie viską pamatėm, kad jau 2 valandos nakties. Sofi susiruošė miegoti, o aš dar užsimaniau trumpai prasivaikščioti.

Ėjau visiškoje tamsoje, nes ši naktis buvo apsiniaukusi, iš dangaus krito smulkūs lietaus lašeliai. Lietaus aš nebijau, priešingai, manau, kad tai nuostabu. Takelio visiškai nesimatė, tačiau man ir nereikėjo matyti, pažinojau jo kiekvieną akmenėlį ir šapelį.

Už poros mėnesių man jau bus egzaminai, tačiau aš dėl jų nesijaudinu. Na, nebent dėl biologijos ir matematikos... Nesijaučiu pasiruošusi. Su lietuvių kalba bus lengva - manau, kad išlaikysiu ant 80-90%, o anglų taip pat nesudaro problemų, tikiuosi bent 60%.

Paskendusi savo mintyse apie mokyklos baigimą ir egzaminus žingsniavau iki ežero. Bet man pasidarė vėsu, ir aš, dar nepriėjusi vandens telkinio, staigiai apsisukau atgal.

O Dieve! Už manęs stovėjo... net nežinau, kaip jį pavadinti. Tai buvo lyg ir žmogus, vyras, bet neturėjo veido. Visiškai! Vietoj jo žiojėjo pilka skylė.

Pradėjau klykti. Kas jis toks? Ko jis iš manęs nori? Jei kas, ar aš sugebėsiu išsigelbėti?

-Ša, ša, - padaras staigiai prispaudė delną prie burnos, kad nebeklykčiau.

Pradėjau muistytis, bet veltui. Jis buvo bent penkis kartus stipresnis už mane. O ne, ką man daryti? Spyriau jam į kelį, bet prieš mano kojai atsitrenkiant į jo, beveidis sučiumpa mano koją.

-Nustok, - nežinia kaip, neturėdamas veido, sušnypščia jis. Jo balsas man labai girdėtas, tačiau niekaip nesuprantu, kur. -Aš nesiruošiu tau nieko daryti, viskas gerai.

Po šių jo žodžių mano galvoje kažkas lyg paspaudė mygtuką ir aš nurimau. Net pati savęs išsigandau, kad taip greitai paklusau. Jis lėtai atleido savo rankas nuo mano burnos ir kojos, atšlijo nuo manęs. Mano protas liepė man bėgti ir rėkti, bet kūnas neklausė. Nesuprantu, kodėl. Kas darosi?

Beveidis sumurmėjo kažką panašaus į "O ne, pirmas..." ir nubėgo į mišką daug greičiau, nei bet kuris žmogus sugebėtų.

Kai jis nubėgo, mano kūnas atitirpo ir vėl pradėjo manęs klausyti. Kas čia ką tik buvo?! Aš sutikau neegzistuojantį beveidį padarą ir pagal jo valią net nesugebėjau jam pasipriešinti. Ar tai tik vienas iš mano įprastų košmarų? Ar vis dėlto tai realybė?...