Kenčiau skausmą, kai vyras pešė man plaukus. Bandžiau klykti, bet dvokianti girtuoklio ranka stipriai spaudė mano burną. Aplinkui nebuvo nei vieno žmogaus, pagalbos tikėtis negalėjau. Peilis stipriai rėmėsi į mano kaklą, jaučiau, kad šiek tiek įpjovė, nes kaklu sruveno kraujo srovelė.
-Einam pas mane, gražuole. Niekur nepabėgsi, - sududeno tas šlykštynė. Muisčiausi kiek galėdama.
Instinktyviai iš visų jėgų spyriau vyrui į tarpukojį ir pasileidau bėgti. Akies krašteliu mačiau, kaip jis susiriečia iš skausmo, jis surėkė ir pradėjo garsiai keiktis.
Bėgau kur akys matė. Nors beveik nieko nebemačiau, nes aplinkui tamsu, nors į akį durk. O žibintų šviesos liko už nugaros, nes bėgau purvinais skersgatviais.
Tamsoj išryškėjo dar tamsesnis siluetas, bet tai suvokiau per vėlai... Atsitrenkiau į žmogų. Už nugaros girdėjau sparčius žingsnius, turbūt girtuoklis jau vijosi.
-Padėkit, padėkit... - sušnabždėjau, net praradau balsą.
-Po galais, tik nusisuk nuo tavęs minutėlei! - tyliai keiksnojosi vyriškas balsas. Ką?! Man pasigirdo, ar tai buvo...
-Pone Melnai? - atsitraukiau nuo jo per žingsnį. Ką jis čia veikia? Ką jis turėjo omeny tai sakydamas? Tamsoje įžvelgiau jo susiraukusį, jauną veidą.
-Ne dabar! - griežtai atrėžė. -Turim didesnių problemų, išsiaiškinti galėsim vėliau.
Žingsniai jau buvo visai netoli. Skubiai linktelėjau ir mokytojas, paėmęs mane už rankos, tempėsi skersgatviais tolyn nuo žingsnių.
-Šūdas! - nusikeikė ponas Melnas. -Jau antras...
-Kas antras? - uždususi pasidomėjau.
-Nesvarbu, - jis vėl užsisklendė po atšiauria kauke.
Vyras išsitraukė raktelius ir už kelių metrų išgirdau atsirakinant automobilį. Tai buvo sidabrinis sportinis automobilis, matosi, kad pinigėlių paklota nemažai.
-Lipk, - paliepė ponas Melnas.
-Bet Nojus... - prisiminiau, kad draugas turbūt dabar manęs ieško.
-Lipk! - tvirtai, šaltai pakartojo.
-Ne. Manęs ieško Nojus.
-Lipk, pasakiau. Kai jau važiuosim ir būsi saugi, galėsi jam paskambint.
Nusileidau ir nenorom įlipau į automobilį. Prietaisų skydelyje rodė, kad dabar 23:16.
-O ne, reikia skubėti... - sau sumurmėjo mokytojas, jo žvilgsnis irgi buvo nukreiptas į laiką.
Suriaumojo variklis ir mes šovėm į priekį. Greitai užsisegiau saugos diržą. Titas Melnas dar būdamas mieste važiavo 120km/h greičiu.
-Tu beprotis! - surėkiau. -Oi, atsiprašau, pone Melnai, - prisiminiau, kad kalbu su mokytoju.
Jį, regis, tai pralinksmino. Jis išspaudė mielą šypsenėlę ir truputį atleido greičio pedalą.
-Ne mokyklos ribose gali vadinti mane vardu ir kreiptis "tu", aš ne ką vyresnis už tave, tik kokiais keturiais - penkiais metais, - atskleidė jis.
-Gerai, Titai, - šyptelėjau.
Nesąmoningai paliečiau medalioną. O nee... Jo ten nebuvo! Pamečiau tėvo medalioną...
-O ne, o ne, o ne... - burbėjau po nosimi.
-Kas yra?
-Pamečiau tėvo medalioną!
ESTÁS LEYENDO
Beveidžiai Sargai BAIGTA
Fantasía-Iš visų 7 milijardų Žemės gyventojų, tokių kaip tu yra tik apie 150. Mes jus vadinam Arzt'ais, kas reiškia gydytojus. Jūs esat išskirtiniai, nes jumyse yra specialus genas, kurio pagalba jūsų kraujas gali pagydyti visas pasaulio ligas. Todėl atsira...