Beveidžiai Sargai BAIGTA

☆7☆

   Visą parą neatidariau sesei durų. Titas nebebuvo atėjęs. Gal ir gerai, nes aš nenorėjau jo matyti. Nežinau, kas man pasidarė, tiesiog labai susierzinau. Man atsibodo, kad jis man nieko neaiškina.

   Tuk tuk.

   Pasigirdo tylus beldimas.

   -Leila? - už durų nuskambėjo atsargus Nojaus balsas. -Gali atidaryti duris?

   Aš tylėjau. Nenorėjau nieko matyti, bet Nojus nieko blogo man nepadarė. Jis nenusipelnė kęsti mano psichų.

   -Leila... Tu žinai, kad aš galiu išspirti duris, - jau grėsmingiau nuskambėjo Nojaus tylus balsas.

   Ak, jis tikrai gali išspirti mano duris! Nuskubėjau prie durų ir atrakinau. Akys užkliuvo už susivėlusios merginos raudonais paakiais veidrodyje. Griuvau į lovą ir užsidengiau veidą. Nenorėjau, kad Nojus mane matytų tokią.

   -Leila, kas nutiko?

   -Nieko, - suniurzgėjau į pagalvę.

   Nojus atsisėdo šalia, pradėjo raminamai glostyti man nugarą. Nejučiomis sukūkčiojau.

   -Ak, mieloji... - jis atsigulė šalia ir apglėbė. Pasidarė šilta. Net nejaučiau, kad man buvo šalta, kol nepajutau šilumos. -Nepasakysi, dėl ko liūdi?

   Papurčiau galvą. Jis švelniai pasuko mano veidą į save, bet aš užsidengiau su delnu. Nojus jį patraukė ir pažvelgė į mano ašarotas akis. Nykščiu nubraukė užsilikusias ašaras ir pasilenkė arčiau. Jutau jo šiltą kvepavimą. Vaikinas užsimerkė. Ak. Supratau, ką jis nori daryti. Bet jis man kaip brolis. Būtų nesąžininga su juo bučiuotis, nes tai būtų tarsi jo erzinimas. Bet... pasidaviau emocijoms ir užsimerkiau.

   Nojaus lūpos prigludo prie manųjų. Buvo keistai malonu, manau, man to reikėjo, reikėjo fizinio artumo. Jaučiausi palūžusi, o šis bučinys mane guodė. Bet po kelių akimirkų pasijutau nejaukiai ir atsitraukiau nuo jo.

   -Atleisk... Nežinau, kas mane apsėdo. Žinau, kad nenori su manim kurti nieko rimčiau, mes tik draugai... - lemeno jis.

   -Ačiū, - atsidusau.

   -Ką? Už ką? - sutriko draugas.

   -Man to reikėjo, - po šių žodžių jis vėl pradėjo lenktis link manęs, bet aš atsitraukiau. -Nojau. Tai nereiškia, kad noriu tai pakartoti...

   -Atsiprašau, - jis pasikasė kaklą.

   Aš vėl griuvau į patalus ir jutau, kaip nuovargis užgula mano pečius. Nojaus glostymas tik padėjo man nugrimzti į gilų miegą.

***

   Vaikščiojau tamsiu mišku, virš galvos švietė mėnulis. Kruptelėjau, kai netoliese sutraškėjo lūžusi šakelė. Jaučiau, kad netoliese kažkas yra, bet nejaučiau saugumo jausmo, kurį jausdavau beveik nuolatos. Šmestelėjo šešėlis, aš atšokau. Kažkas artinosi. Iš už medžių išlindo sukumpęs padaras, beveik susilenkęs per pusę, plikas, su kažkokiais skarmalais ant kūno. Aš atatupsta žengiau tolyn nuo jo. Mėnulis apšvietė jo randuotą, papilkėjusį kūną. Jis skleidė kažkokį gargaliavimą, kuris priminė urzgimą. Padaras iššiepė iltis, jo nagai buvo ilgi ir aštrūs. Jo kaulėtas kūnas artinosi link manęs. Iš mano gerklės išsiveržė klyksmas.

***

   -Leila! Ramiai, tai buvo tik sapnas!

   Atsimerkusi atsisėdau ir apsidairiau aplink. Nojaus veidas vos matėsi tamsoje. Bandžiau nuraminti savo tankų kvėpavimą.

   -Kiek valandų? - išlemenau.

   -Ketvirta nakties.

   -Kur Sofija?

   - Išvažiavo dar dieną, kol tu miegojai. Bet vakare grįžo tavo mama, ji dabar miega.

   Atsidusau ir šiek tiek nurimusi atsikėliau iš lovos. Pasirodo, vis dar buvau su drabužiais. Nupėdinau iki virtuvės ir prisipyliau vandens. Nesijaučiau pailsėjusi, bet miegoti nebenorėjau.

   -Kodėl tu vis dar čia? - nuoširdžiai paklausiau, išgirdusi žingsnius už nugaros. Atsisukau, Nojus atsisėdo ant kėdės.

   -Nes... man rūpi. Beje, mano mama supranta, juk ne pirmą kartą lieku pas tave.

   Atsidusau. Išties anksčiau jis čia būdavo ne tai, kad nuolatinis svečias, bet galima sakyti, kad netgi šių namų gyventojas. Jis rūpinosi manimi tikriausiai labiau, nei mano naivi mamytė. Po tėčio mirties jai truputį pakriko nervai... Nors ir prieš tai ji buvo vėjavaikė. Sofija arba Nojaus mama Marija dažniausiai prižiūrėdavo mus su Nojumi.

   -Už kelių valandų reikės į mokyklą. Nenori pailsėti? - susirūpinau pažvelgusi į draugo veidą. Paakiai juodi, akys pavargusios, pečiai nusvirę, mano taip mėgstamos šypsenos nė su žiburiu nerasi.

   Vaikinas papurtė galvą. Ak, mano išdidusis Nojus, nė už ką neprisipažins, kad jam blogai...

   Iš lėto susiruošėm į mokyklą ir susėdom prie televizoriaus. Nors nieko gero nerodė, bet abu tingėjom, o gal ir nenorėjom kalbėtis. Likus valandai iki pamokų pradžios iškeliavom į mokyklą. Mama dar nebuvo atsikėlusi.

   Pirma pamoka buvo biologija. Nenorėjau matyti Tito... Bet įžengus į klasę pamačiau nepažįstamą vidutinio amžiaus moterį. Regis, mano noras išsipildė - neteks matyti Tito, nes vietoj jo buvo pavaduojanti mokytoja. Įdomu, kur jis prapuolė? Ak, nesvarbu, nenoriu apie jį galvoti...

   Likusi dienos dalis slinko be galo lėtai. Pamokos buvo kaip niekad nuobodžios. Popietę praleidau namuose, šiek tiek kalbėjau su mama, kartu su Nojumi ruošėmės egzaminams.

   Sekančią dieną po pamokų nusprendžiau nueiti į miestelio biblioteką. Man ten visada patiko. Vos įėjus padvelkė knygų, pelėsių ir smilkalų kvapas. Prie stalo sėdėjo senyva, smulki moteriškė maloniu veidu. Akiniai vis krito nuo jos nosies, kol ji pildė dokumentus.

   -Laba diena, ponia Klivon.

   -O, sveika, Leila! - bibliotekininkė pakėlė akis į mane ir nušvito. Buvau viena geriausių jos skaitytojų. -Mums atvežė daugybę naujų knygų. Kadangi pusę senųjų jau perskaitei, - ji nusikvatojo, - pamaniau, jog norėtum užmesti akį į naujas. Jos vakariniame korpuse.

   Šyptelėjau ir linktelėjau senyvai moteriškei. Jos buvo tiesa, vakarinis korpusas tiesiog prigrūstas naujų knygų! Pradėjau vartyti įdomiausiai atrodančias. Pasiėmiau šūsnį knygų ir prisėdusi ant greta esančio sėdmaišio pradėjau skaitinėti aprašymus.

   -Apatinėje lentynoje rastum įdomesnių, - krūptelėjau išgirdusi vaikino balsą. Atsisukusi pamačiau, jog tai buvo vaikinas iš vyresnės klasės, man regis jo vardas Gytis. Jis sėdėjo tamsiame patalpos kampe, todėl jo net nepastebėjau. Gytis buvo smulkus, išsišovusiais skruostikauliais, trumpai kirptais plaukais.

   -Ačiū, gal vėliau peržvelgsiu, - mestelėjau ir vėl įnikau į knygas. Nesiruošiau leistis su juo į kalbas, man jis nebuvo prie širdies. Kai buvom mažesni, jis nuolat prie manęs kabinėdavosi, kol negavo nuo Nojaus į nosį. Nuo tada jis net nesiartindavo prie manęs, kai netoliese būdavo ir mano draugas.

   -Tiesa, pastebėjau, kad daug bendrauji su ponu Melnu, - išsišiepė Gytis. - Sklinda gandai, kad jūs kartu. Juk žinai taisykles - mokytojams ir mokiniams negalima būti kartu. Už tai jus abudu gali išmesti iš mokyklos, - kreivai šyptelėjo jis. O ne,  man ir taip užtenka problemų...

Sveiki, mano mielieji skaitytojai! Ačiū, kad skaitote! Labai norėčiau išgirsti jūsų nuomones, kas patiko istorijoje, ir kas ne. Juk iš klaidų mokomės, norėčiau sužinoti, kokios yra manosios ir pasistengti ateityje jų nebedaryti. Moksleivius sveikinu su ilgai laukta atostogų savaite, o visiems likusiems palinkėsiu gražių švenčių ^^