Beveidžiai Sargai BAIGTA

☆20☆

   Šviesa dirgino mano akių vokus, pramerkiau akis. Šalia lovos sėdėjo Titas ir stebėjo mane. Jis atrodė nuvargęs, žinoma, juk mano emocijos nebuvo pačios geriausios, kad jis galėtų pilnai atgauti jėgas. Akys užkliuvo už laikrodžio, kabančio ant sienos. Buvo keturios valandos. Mano organizmas visiškai išsimušė iš ritmo, tačiau nieko keisto, juk kurį laiką buvau komoje. Nesijaučiau labai pailsėjusi, tačiau bent jau nesijaučiau it maišu trenkta, kaip vakar. Dar vis maudė kūną, bet negaliu lyginti su tuo, ką jaučiau vakar.

   Tito žvilgsnis akylai mane stebėjo, tad jaučiausi šiek tiek nejaukiai. Jo plaukai buvo susivėlę, drabužiai susiglamžę. Negalėjau išskaityti jo išraiškos.

   -Atsiprašau, - galiausiai prabilo. -Vakar pasikarščiavau. Žinau, kad tau tikrai buvo sunku pakelti tą žinią, neturėjau rėkti ant tavęs...

   -Ne, tai aš nesuvaldžiau savęs, - stipriai užsimerkiau, o kai atsimerkiau, Titas buvo palinkęs arčiau manęs. -Visa tai buvo tik mano kaltė. Mano ir niekieno daugiau.

   -Nustok... - pradėjo, bet aš jį pertraukiau:

   -Titai, paklausyk. Aš iškrėčiau šią kvailystę. Aš nusprendžiau pabėgti nuo tavęs, aš išsitempiau Nojų į Ispaniją, kur mūsų vos nepasodino už grotų, - Titas perkreipė veidą, bet aš tik sunkiai numojau ranka, nes ji vis dar maudė. -Aš nusprendžiau važiuoti į tavo namus, tiesiai į spąstus. Įkliuvom kaip kvailos žiurkės tik per mane.

   Akyse vėl pradėjo kauptis ašaros. O galvojau, kad jau nebeturiu kuo verkti... Titas tiesė ranką į mane, bet aš surikau:

   -NE! Neliesk manęs, tai jau būtų septintas kartas... Po šio karto taptum žmogumi.

   Jis atšoko nuo manęs per pusę metro. Abejoju, kad jis norėtų netekti Kustos galių. Juk tada, jeigu mus užpultų Eroberungai, mes abu būtume mirę.

   Nejučia pačiupinėjau savo kaklą - ant jo vis dar kabėjo tėčio medalionas. Prisiminiau ir mamą... Nors ji ir nesijaudina dėl manęs, tačiau aš jos pasiilgau. Kad ir kokia atsipūtus ji bebūtų ir nesirūpintų manimi, man vis tiek jos trūksta.

   -Kaip aš taip galėjau? - prabilau po ilgai trukusios tylos. -Nustūmiau į šalį visas atsakomybes ir pabėgau. Ne tik nuo tavęs, bet ir nuo savęs.

   -Kodėl tu bėgai nuo manęs? - pertraukė Titas mane. -Suprantu, kad buvai sumišusi dėl tiesos. Dėl to, kad atskleidžiau, kas tu esi... Bet ar buvo verta bėgti?

   -Aš... aš išsigandau. Išsigandau tiesos. Eroberungų. Pavojų. Savęs. Tavęs. Ir... savo jausmų tau.

   Aš nusukau žvilgsnį. Nejaučiau jam pykčio. Tačiau nekenčiau savęs. Po visko, kas nutiko, aš dar sugebu atskleisti jausmus tam, su kuriuo neįmanoma būti kartu. Mes net negalim prisiliesti vienas prie kito. Jis mano sargas. Sargas be veido. Bet... aš vis tiek jį myliu.

   Keista atvirai sau pripažinti savo jausmus, kuriuos slėpiau ilgą laiko tarpą giliausioje širdies kertelėje. O tuo labiau - prisipažinti Titui. Bet nesijaučiau blogai. Tiesa, buvau šiek tiek sumišusi, tačiau man palengvėjo. Tiek daug gniaužiau savyje, kol dabar pasidarė nusispjauti ant visko. Turbūt suvokimas, kad jau ne kartą jaučiau mirtį kvepuojant į nugarą, stumia į priekį. Tuolab, kad mano geriausias draugas mirė dar nespėjęs daug ko pasakyti ir padaryti. Supratau, kad neverta gaišti laiko.

   -Tikrai?

   Tito veidas persikreipė iš nuostabos, tačiau akyse šoko laimės žiburiukai. Jis plačiai nusišypsojo.

   -Aš... Manau... Aš irgi tave myliu, - negaliu patikėti, kad tai ištariau. Gal tai vaistų poveikis, ar nuovargio ir streso kaltė, tačiau nesigailiu tai pasakius. Nes tai yra būtent tai, ką aš jaučiu. Nors vakar ir norėjau jį užmušti, tačiau meilė buvo jau tada ir dar daug anksčiau, tačiau giliai pasislėpusi.

   -Leila... - mano sargas pasilenkė prie manęs. -Būkim kartu amžinai.

   -Amžinai... Amžinai? Kaip žmonės?? - susivokiau, ką jis turėjo galvoje.

   -Būtent taip. Jaučiu, kad negaliu gyventi be tavęs, - vaikinas pasilenkė dar arčiau.

   -Bet... kaip Eroberungai? Kas mane apsaugos? - staiga supanikavau, matydama, kaip Tito veidas vis artėjo prie manojo.

   -Ką nors sugalvosim. Atsiras kitas Kustos, - tarė. Bet matydamas mano abejones pridūrė: -Leisk sau būti laimingai. Leisk mums būti laimingiems.

   Abejonės plėšė mane pusiau. Smegenys ir širdis aršiai kovojo. Kol... širdis sudavė lemtingą smūgį ir nokautavo smegenis.

    Aš nusišypsojau. Pasilenkiau taip arti Tito, kad tarp mūsų liko vos keli centimetrai. Mano širdis daužėsi kaip pašėlusi, delnai suprakaitavo. Užsimerkiau ir, mūsų lūpoms beveik susilietus, sušnabždėjau: 

   -Būkime kartu laimingi amžinai.

***

Mano mielieji, nuostabieji, kantrieji, gerieji, mylimieji skaitytojai! Atėjo metas pasakyti, ką aš jums jaučiu...

1. Begalinę pagarbą, kad vis dar skaitot mano kūrinius.

2.Begalinį dėkingumą, iš visos širdies.

3.BEGALINĘ MEILĘ! Kad jūs žinotumėt, kaip stipriai aš jūs myliu.

Beveik pusę metų buvote kartu su manimi, Leila, Nojumi, Titu, Paliu. Palaikėt Nojų iki paskutinio jo atodūsio, stengėtės išvesti Leilą iš jos klampių abejonių takų. Kartu su Titu stengėtės perprasti jį patį. Pusę metų judėjot su manimi į priekį ir padėjot man tobulėti. Sakau jums AČIŪ!

*mano mintyse dabar toks vaizdas: visi veikėjai nusilenkia beplojančiai auditorijai, Titas išsiveda ant scenos autorę ir jie visi, verkdami iš džiaugsmo, dėkoja visiems* :D

Taigi išreikšite savo nuomones. Turiu netgi kelis klausimėlius: Ar tikėjotės tokios pabaigos? Kuris veikėjas jums labiausiai patiko? Ką būtumėte darę kitaip? Kas labiausiai patiko? Kas labiausiai nepatiko? Ar jums pavyko įsijausti į istoriją ir personažus? Ar jautėte įtampą, pyktį ar liūdesį, skaitydami istoriją?

Ačiū jums. Nesakau sudie, sakau iki pasimatymo! Tikiuosi, dar pasimatysime mano naujoje istorijoje "30 Days in Somewhere else", kuri pasirodys po kelių mėnesių. Sėkmės ir iki! ♥