Beveidžiai Sargai BAIGTA

☆10☆

   Visus jo aiškinimus išklausiau tylėdama ir nepertraukinėdama, nors galvoje virė tikras bičių spiečius. Tačiau, net kai Titas baigė, nesugebėjau nė prasižioti. Negaliu patikėti. Pasirodo, aš net nesu žmogus. Tik kažkoks padaras su stebuklingu krauju. O Nojus viską žinojo ir nieko man nesakė... Mano gyvenimas tikrai darosi keistas, jis tiesiog virsta aukštyn kojom.

***

   -Kodėl man nesakei anksčiau? Ir tik nesakyk, kad bandei mane apsaugoti, nes esu tikra, kad būčiau saugesnė, jei viską būčiau žinojusi anksčiau! - šaudžiau akimis Titą.

   -Nes tau nereikėjo visko žinoti, - nukirto jis.

   -Tai dabar, tik dėl to, kad tu nusprendei, jog man nieko nežinant bus geriau, aš turėsiu kraustytis iš čia? - ironiškai tariau prisiminusi Tito ir Nojaus ginčą.

   -Aš dar nenusprendžiau.

   -Palauk, Titai. Ne tu tai turi nuspręsti! - jaučiau, kaip iš pykčio net skruostai užkaito. -Tai mano gyvenimas, aš pati esu už jį atsakinga. Nustok į jį kištis.

   -Negaliu, suprask, toks mano darbas.

   -Užteks tų pasakaičių apie Kustos. Ir išvis, atstok nuo manęs. Nenoriu tavęs matyti!

   Manyje viskas tiesiog virte virė. Vien žinia apie kažkokį sargų pasaulį mano gyvenimą stipriai supurtė, tad jis šiuo metu atrodo kaip po siaubingos stichinės nelaimės. Mintys padrikos laksto šen bei ten, negaliu susikoncentruoti. Bet žinau vieną - kol Tito nebuvo mano gyvenime, viskas buvo gerai. Jo kaltė, kad visa tai vyksta.

   Skaudančiais kaulais tarsi senutė vos išsiropščiau iš lovos. Nojus iškart puolė padėti.

   -Kur susiruošei, Leila? - griežtai paklausė Titas, tačiau aš nė nesiruošiu su juo kalbėti. Mečiau į jį žudantį žvilgsnį ir tvirčiau įsikibau Nojui į parankę, kad nepargriūčiau dar net nepradėjusi eiti.

   -Nors tu irgi ne angelėlis, šitiek nutylėjai nuo manęs, bet prašau, išvesk mane iš čia... - pažvelgiau į Nojų, šis linktelėjo ir kaltai nuleido žvilgsnį.

   -Jam galima tau meluoti, o man ne? Neteisybė! - užputojo Titas. -Tu niekur neisi iš čia. Čia tau saugiausia, - jis užstojo laukujes duris.

   -Pasitrauk, juk ji vos paeina, - Nojus pabandė patraukti Titą, bet žinoma, perniek.

    -Tai tu keli man grėsmę. Aš bijau ir nekenčiu tavęs vienu metu. Tikrai nesijaučiu čia saugi su kažkokiu bjauriu mistiniu padaru.

   Titas norėjo kažką atsikirsti, bet tik nusuko akis ir atsidusęs pasitraukė iš kelio, o aš, kiek sugebėdama greičiau, sprukau iš jo namų. Nojus nusekė man iš paskos.

   -Tave parvežti namo? - jis parodė į savo motociklą. Aš linktelėjau, užsidėjau šalmą ir tvirtai apsikabinau Nojaus liemenį. Taip įsikibau į jį, tarsi tai būtų mano saugus uostas, vienintelė man likusi vieta žemėje. Nors turinti kelis įtrūkimus, tačiau vis tiek geriau, nei visas kitas likęs mėšlas. Bevažiuodama atgalia ranka nusibraukiau ištryškusias ašaras.

   -Leila? Ar jautiesi geriau? - vos įšlubavus namo prie manęs prisistatė mama. Keista, dažniausiai ji net nepastebi, jeigu dingstu iš namų...

   -Taip, mama. Man rytoj reikia į mokyklą, einu mokytis.

   Vos atsidūrusi savo kambaryje griuvau į lovą. Ką man daryti? Man reikia išsilaikyti egzaminus. Reikia nustoti bendrauti su Titu. Reikia pagalvoti, ką daryti dėl tų padarų, kurie galbūt grįš iš manęs išsunkti likusį kraują. Vos juos prisiminusi pajuntu visame kūne stiprų skausmą, o galva pradeda nežmoniškai plyšti. Mane apima panika. Noriu rėkti, bet vietoj to įsikandu pagalvę, purtausi ir leidžiu ašaroms riedėti mano skruostais.
   Nežinau, kiek laiko taip kankinuosi, bet pamažu skausmas atslūgsta, o po jo apima nuovargis. Dar bandau su juo kovoti, tačiau jėgos nelygios, nugrimstu į miegą, pilną košmarų, pilkų padarų ir beveidžių sargų.

***

   Toks jausmas, tarsi mano kaktoje būtų gręžiama skylė. Titas nenustoja spoksoti į mane. Man ir taip sunku susikaupti ir dirbti biologijos pamokoje, o tai tik dar labiau mane blaško. Akies krašteliu pastebėjau, kaip Nojus kreivai sušnairuoja į Titą, tai man pasirodo juokinga ir aš nesuvaldau šypsenos.

   -Leila, gal norėtum su visais pasidalinti savo juokeliais? - Titas pakelia vieną antakį. Aš atlaikau jo žvilgsnį ir susilaikau neatsikirtusi.

   -Viskas gerai? - po pamokos Nojus pasiteiravo ir apkabino per pečius.

   -Taip. Ei, gal gali nueiti prie skelbimų lentos ir pažiūrėti, kelintą valandą prasidės lietuvių egzaminas?

   -Žinoma.

   Nuėjau iki matematikos kabineto ir atsisėdau ant palangės. Mokiniai plaukė pro mane, plepėjo, juokėsi, stumdėsi, skubėjo į pamokas.

   -Kur tavo vaikinai? - šalia išgirdau Gyčio balsą. Pavarčiau akis.

   -Ne tavo reikalas. Ir jie nėra mano vaikinai.

   -Aš pasakyčiau kitaip, - sukrizeno jis.

   -Niekam neįdomu, ką tu manai. Ir gali nesijaudinti, su ponu Melnu nebeturiu nieko bendro, tad atstok.

   -Tikrai? - Gyčio akyse sužibo smalsumas.

   -Taip. Daugiau tau nereikia nieko žinoti.

   -Gerai... - jis susimąstęs nužingsniavo koridoriumi. Keistuolis...

***

   -Kaip sekėsi? Išlaikysi? - Nojus paėmė mane už rankos ir išsitempė į mokyklos kiemelį, toliau nuo žmonių. Prieš penkias minutes baigiau savo paskutinį - biologijos - egzaminą. Po dviejų savaičių atestatų teikimas, jau galima atsipūsti...

   -Koks skirtumas? Pagaliau galima pasidžiaugti vasara! - pradėjau šokinėti aplink Nojų. Jis nusijuokė iš manęs.

   -Seniai mačiau tave tokią laimingą.

   -Važiuojam pas mane. Paruošiu valgyt, o tada galėsim nuvažiuoti prie ežero, turiningai išnaudosim šią nuostabią dieną, - užšokau Nojui ant kupros. Užteks būti susiraukusiai, laikas gyventi.

   Nojui nešant mane link jo motociklo, akys užkliuvo už Tito. Jis pavydžiai žvelgė į mus, bet pamatęs mano žvilgsnį greitai nusisuko. Aš vis dar nekalbėjau su juo. O kam to reikia?

   Nojus padėjo paruošti vištienos krūtinėlę su ryžiais ir salotomis. Mums bevalgant ir juokiantis iš to, kad Nojus salotų lapą užsidėjo tarsi ūsus, namo grįžo mama.

   -Sveiki! - ji nusišypsojo. -Kaip sekėsi egzaminas?

   -Normaliai. Nori valgyt?

   -Esu išbadėjusi. Ką planuojat veikti likusią vasarą? - pasiteiravo dėdamasi maistą.

   -Gyventi, - išsišiepiau ir nuėjau į savo kambarį susiruošti - apsirengti maudymosi kostiumėlį, susidėti daiktus.

   Iš stalčiaus išsitraukiau juodą bikini, ant jo apsirengiau trumpą, laisvą baltą suknutę.

   Prie ežero daugiau nebuvo žmonių, mes deginomės ant tiltelio gurkšnodami šaltą limonadą. Kaip norėčiau šitaip atsiriboti nuo viso pasaulio, būti kartu su Nojum ir pamiršti visas negandas, visus padarus, norinčius mane nužudyti. Staiga galvoje užgimė puiki mintis...

   -Nojau, - šelmiškai nusišypsojau. -Pabėgime iš čia. Po atestatų įteikimo dinkim dviese ten, kur niekas mūsų nerastų. Net mūsų Kustos...

Laba! Truputį pašokinėjau laiku, tikiuosi, nieko tokio :D kaip jums sekasi? Labai pavargot nuo mokslų? Aš tai jau po truputį mirštu... Tikiuosi, dar liko skaitytojų, vote'inkit ir reikškit savo nuomones ^^