Part 23.
Louise Pov.
Tyliai įžengiau į merginos palatą. Raudonplaukė gydytoja ėjo šalia manęs. Mergina gulėjo ant lovos,jos akys buvo šiek tiek primerktos.
"Jai nieko rimto neįvyko. Apsidrąskė veidą,persipjovė kelį. Šiokia tokia panikos ataka." daktarė tarė bandydama rasti daugiau informacijos savo pacientų kortelėje.
Ji dar kart žvilgtelėjo į merginą ir išėjo iš palatos,leisdama man pasišnekėti su nepažįstamąja.
Priėjus arčiau prie lovos,atsisėdau ant kėdės kuri buvo prie pat jos. Pasižiūrėjau į merginos gilias rudas akis ir jos rudus,beveik juodus nuostabius,ilgus plaukus.
"Koks tavo vardas?" paklausiau švelniai,stengdamasi neišgąsdinti rudakės.
"Abby" mergina sušnabždėjo. Nusišypsojau.
"Malonu,aš Louise" ištiesiau jai ranką,kurią ji atsargiai papurtė.
"Taigi,Abby,kas tau atsitiko?" paklausiau atsargiai.
"Nežinau,aš tiesiog ėjau su savo lagaminu ir net nespėjau sureaguoti,kaip mane pargriovė ant žemės ir pavogė lagaminą mano,kartu su visais mano pinigais ir dokumentais." ji sušnabždėjo ir atrodė,kad tuoj pradės verkt. Man buvo gaila šios merginos.
"O kur tavo namai?" uždėjau ranką ant merginos kelio.
"Aš neturiu namų,aš pabėgau" mergina sumurmėjo,priglausdama kelius prie krūtinės.
"O kur tavo tėvai?" suraukiau antakius.
"Detroite" ji suraukė antakius.
"Detroite? Tai juk 500 kilometrų nuo Čikagos." nustebau,ką ji čia veikia? Taip toli nuo namų. Kodėl tėvai jos neieško?
"Žinau" ji atsiduso.
"Aš atvažiavau čia ieškoti savo brolio" ji pakėlė akis nuo savo kelių.
"Mano tėvai niekad nesutarė tarpusavy. Jie visada pykstasi,mušasi,muša mane. Jie pasakė,kad aš neturėjau gimti,kad aš buvau klaida. Jie buvo prisigėrę ir jie nežinojo ką daro. Jie pasakė,kad aš jiems nereikalinga." ji sušnirpštė nosimi.
"Ir tada aš prisiminiau kai man teta pasakojo vaikystėje apie mano brolį kurį išsivežė giminaičiai į Čikagą. Aš jiems skambinau,bet jie pasakė,kad jis seniai gyvena vienas ir jie nežino kur. Bet aš nepasidaviau,aš išvažiavau iš Detroito ir atvažiavau čia." ji truputį šyptelėjo.
"Bet nesėkmingai,mane apiplėšė,aš likau be dokumentų,be pinigų,be nieko" mergina atsiduso.
"Tu gali pas mus apsistoti kol nerasi savo brolio" tariau,negalvodama ką apie tai manys Luke ir tėvai. Bet man nerūpėjo,turėjau padėti šiai merginai. Negalėjau jos čia tiesiog taip palikti.
"Rimtai?" mačiau kaip jos akys prašvito ir jos veide išaugo šypsena.
"Žinoma" nusišypsojau ir greitai apkabinau Abby.
~~~~~~~~~~~~~
Išrašius Abby iš ligoninės patraukėm su Luke link mašinos.
"Taigi Abby,kur tave išleist?" Luke paklausė. Jis vis dar nežinojo,kad ji važiuos su mumis namo.
"Ji apsistos pas mus" pasakiau Luke. Mačiau kaip jis pasimetė,bet lėtai linktelėjo ir užvedęs išvažiavo iš ligoninės aikštelės.
Visą kelią Abby kalbėjo apie save,lyg ji norėtų,kad mes ją geriau pažintumėme. Sužinojau,kad jai yra penkiolika metų,ji turi labai didelę trauką muzikai ir muzikos instrumentams,ypač būgnams. Ji mėgsta piešti ir dažnai būti supama žmonių. Ji nekentė vienatvės.
ESTÁS LEYENDO
Stepbrother ➡l.h.
Fanfic"Luke,bet mano mama ištekėjus už tavo tėčio." "Kokį ryšį tai turi su mumis?" *** Tai pirma istorija kuria apsiėmiau rimtai ir baigiau. Kai pradėjau ją rašyt nelabai ir nusimaniau daug apie rašymą,daug kartų buvau ją apleidus,bet po daug laiko,vi...
