Stepbrother ➡l.h.

29. "Can he make you feel this way?

Skirkime vieną minutę ir pasigrožėkime šiuo ball of sunshine :'))

Part 29.

Louise POV.

Po tos nelaimingos dienos pradėjau vengti Luke. Tėvai jau buvo grįžę namo,tad man neteko gaminti jam maisto,kas tik palengvino mano sprendimą vengti jo. Į mokyklą su juo nevažiavau,visad prašydavau pavežėjimo Michael. Kart kartėmis susitikdavau su Calum,Abby arba Raven. Didžiąją laiko dalį praleisdavau arba savo kambary,arba pas Michael kai ten nebūdavo Luke.

Su Michael per tokį trumpą laiką tapome vos ne geriausiais draugais. Visad man atėjus pas jį užsisakydavom picos ir eidavome žiūrėti filmų. Jis visad patardavo ką daryti sunkesniose situacijose. Michael buvo tikras draugas.

Šiuo metu sėdėjau pas Michael svetainėje. Jis neseniai išėjo,pasakydamas,kad greit grįš. Dar kart apsižiūrėjau aplink jo svetainę. Jo namai buvo nuostabūs. Jie atrodė tokie šilti ir svetingi,lyg priimtų kiekvieną šeimos draugą kaip jos narį.

Iškvėpiau orą pro burną ir atsilošiau,įdomu,kur dingo Michael?

Kaip tik tuo metu pasigirdo kaip atsidaro lauko durys ir du balsai pasklinda po namus. Vienas iš jų buvo tas,kurio nė nenorėjau matyti bei regėti. Susigūžiau ant sofos kai balsai vis artėjo link svetainės. Ne. Tai negali būti jis. Tik ne dabar.

Garsiems žingsniams įėjus į svetainę išleidau virpantį atodūsį. Už ką,Michael?

-Ką ji čia daro?- griausmingas balsas nuskambėjo per visą svetainę. Atsisukau į to siaubingo balso kryptį ir pamačiau jį. Stovintis blondinas piktomis akimis stebėjo mane. Jo antakiai buvo suraukti,rankos buvo įsitempusios ir jo rožinės putlios lūpos buvo suspaustos ir tiesą liniją.

Nusivilus nusukau žvilgsnį į žaliaplaukį draugą. Jis nusiuntė man atsiprašantį žvilgsnį,bet papurtęs galvą atsiduso ir prabilo:

-Jums reikia pasikalbėti. Man atsibodo,kad du mano geriausi draugai taip pykstasi,- Michael prabilo nutraukdamas intensyvią tylą.

-Man nėra apie ką su ja šnekėtis,- Luke papurtė galvą ir jau sukosi eiti,kai didelė Michael ranka pagriebė jį už peties ir atsuko atgal į mane.

-Aš dabar išeisiu ir paliksiu jūs čia,ir iki mano grįžimo,noriu,kad mano draugai būtų vėl draugai tarpusavy,- Michael sumurmėjo ir išėjo iš kambario,prieš tai nepamiršdamas užrakinti durų.

Atsidusau ir atsilošiau į sofą. Užmerkiau akis ir stengiausi numigti,bet pajautus sofą įdumbant netoli manęs,negalėjau sustabdyti keisto jausmo pilve,kuris neleido normaliai pailsėti.

Atmerkiau akis ir atsisukau į jį. Jo akys buvo nuleistos į jo kelius,kurie nervingai krūtėjo. Nusisukau į savo kelius ir pradėjau stuksenti pirštus į sofos atlošą. Tarp mūsų tvyrojo nemaloni tyla,bet niekas nežinojo kaip ją nutraukti.

Jis per daug mane įžeidė šią paskutinę savaitę ir aš tiesiog neatleisiu jam,kad ir prašytų mano atleidimo,ko jis kaip supratau,nedarys.

Pajaučiau porą akių atsisukant į mane,bet negalėjau priversti savęs atsisuktį į tas jūros mėlynumo akis.

-Louise,atsisuk į mane prašau,- jo balsas suskambėjo švelniai,bet tuo pat metu ir įsakančiai. Lėtai pasukau galvą į jį ir buvau sutikta jo bejausmio žvilgsnio. Atsidusau ir nusukau akis į jo rankas.

-Aš atsiprašau Louise,gerai?- jo balse nesigirdėjo jokios gaidelės gailesčio,ar kitos emocijos,kuri įrodytų,kad jis tikrai tai sako iš širdies. Nusijuokiau.

-Tu rimtai galvoji,kad tai suveiks,Luke?- prunkštelėjau ir papurčiau galvą.

-Tu kiekvieną vakarą vedžiojeisi namo kekšes,aš išvis nustebus,kaip tėvai tau dar nieko apie tai nepasakė,- sumurmėjau ir atrėmiau savo smakrą į sukeltus prie krūtinės kelius. Girdėjau šalia savęs gilų atodūsį. Vaikinas lėtai,bet užtikrintai pasislinko šalia manęs ir piktai šyptelėjo. Jaučiau šiurpuliukus nubėgant mano kūnu.

-O koks tau skirtumas,tu juk turi tą vaikiną,Raven,- jis piktai šyptelėjo ir prisislinko prie manęs dar arčiau. Minutėlei pagalvojau. Tiesa,aš turiu Raven,kuris,neslėpiu,per paskutinę savaitę pradėjo man patikti. Šyptelėjau.

-Tiesa,aš turiu Raven,net nežinau,kodėl tavimi rūpinaus,- šyptelėjau pačia maloniausia šypsena kuria tik galėjau. Ta kvaila šypsena greit dingo nuo jo veido,bet po kurio laiko vėl šmestelėjo atgal ant jo kvailo snukio.

Jis uždėjo savo ranką ant mano kelio ir menkai jį paglostė. Šiurpuliukai nubėgo visu mano kūnu ir aš išleidau virpantį atodūsį.

-O ar Raven gali priversti tave taip jaustis?- jo didelė plaštaka pradėjo lėtai slinkti mano šlaunimi. Mano kvėpavimas užsikirto ir aš bandžiau patraukti jo ranka šalin,bet jis buvo stipresnis už mane.

Jo veidas priartėjo prie mano ausies,jo karštas kvėpavimas atsimušė į mano kaklą. Jo lūpos lėtai pradėjo slinkti mano kaklu žemyn link mano raktikaulio palikdamos nematomą liniją. Staiga jo antra ranka atsirado ant mano kitos liemens pusės ir jam greit mane pakėlus,atsidūriau ant jo kelių. Jaučiau kaip mano žandai įkaista. Stengiausi plaukais paslėpti savo įkaitusius žandus,bet tai nelabai padėjo. Vaikino rankos greit pradėjo lėtai pradėjo glostyt mano liemenį,taip nusiūsdamos malonius šiurpuliukus per mano kūną.

Bandžiau patraukti jo rankas,bet mėlynakis buvo stipresnis už mane.

-Nustok,- sumurmėjau,žiūrėdama į jo rankas ant mano liemens. Jo veidas vėl priartėjo prie mano kaklo,švelniai lūpomis paliesdamas jo odą.

-Pasakyk man tai į akis,- jo karštas kvėpavimas atsimūšė į mano kaklą. Tylėjau,toliau slėpdamasi už savo plaukų.

Jo viena ranka dingo nuo mano liemens ir greit suėmė mano smakrą,kita ranka patraukdamas plaukus nuo mano akių ir vėl grįšdamas su ja prie liemens.

-Pasakyk.Man.Tai.Į.Akis,- jis lėtai,bet garsiai ir įsakančiai pasakė. Nurijau seiles ir lėtai pravėriau burną:

-Nus-Nust,- jo ranka vėl pradėjo glostyti mano liemenį,kas privertė mano giliai įkvėpti. Aš negalėjau to pasakyti. Kodėl jis mane vertė taip jaustis?

-Prašau nust,- negalėjau ištarti šio žodžio. Vaikinas kvailai šyptelėjo ir tada nusijuokė.

-Taip ir maniau,- jis pasilenkė link manęs ir jo lūpos greit įsisiurbė į manas. Jos judėjo greitai,bet sinchroniškai. Išleidau tylią aimaną ir pajaučiau kaip jis nusišypsojo į mano lūpas.

Durų atsidarymas ir garsus Michael aiktelėjimas privertė mane sustoti ir atsitraukti. Greitai nulipau nuo mėlynakio kelių ir tada man trinktelėjo į galvą. Tai neteisinga. To negalėjo įvykti. Juk jis mano įbrolis.

Net nežiūrėdama į Michael pralėkiau pro jį ignoruodama jo šūksnius. Greit nubėgau į koridorių, apsiavus batus ir užsidėjus paltą,išlėkiau pro duris.

Jas greit užvėrus išbėgau iš Michael namų kiemo ir patraukiau man nežinoma linkme.

Kodėl aš turėjau viską taip sugadinti?

~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~

Įkėliau šiandien dalį Luke gimtadieno proga ;))))) HBD Luke,you don't even know how much happiness you bring into my life :')))) o dieve 5sos nebėra daugiau paauglių,I cri.

P.S. NEKENČIU WATTPAD GALĖTŲ JĮ IR SUTAISYT. Buvau taip gerai galą parašiusi ir svarbiausią ilgesnį daug,bet sušiktas wattpad IŠTRYNĖ PUSĖ MANO PARAŠYTOS dalies ir turėjau rašyt per naują ir nebegalėjau daugiau parašyt taip kaip buvau parašius. faaaaaak.