Ilgesio Himnas

Safyro Miškas

Buvo dar tik ankstus vakaras. Miškas tyliai ošė, pieva, buvusi prie jo bangavo. Per tankias medžių šakas sverbėsi vasaros vakaro saulės spinduliai, kurie atsispindėjo miško upėje ir mirguliavo tarp medžių kamienų.

Prie upės žengė tamsiai žalia figūra, pastaroji pritūpė atsigerti. Būtybė pasisėmė vandenį į delnus, lėtai jį gėrė. Miške tarp šakų, pritardami girios dainoms čiulbėjo ir plasnojo paukščiai. Staiga papūtęs šiaurys vėjas ėmė taršyti būtybės ilgus, auksinius, garbanotus plaukus. Jis pakėlė galvą į jam taip pažįstamą dangų. Figūra išsitiesė visu savo ūgiu. Saulė apšvietė jam veidą. Tai buvo būtybė panaši į dabartinį žmogų, tačiau tai buvo ne žmogus. Tai buvo elfas.

Jis buvo švelnių veido bruožų ; gilių mėlynų akių, siaurų lūpų, šviesia oda. Jo veidą dengė vešlios garbanos, jam žingsniuojat, ilgos garbanos bangavo ore.

Elfas atrodė gana jaunas, tačiau jo veidas slėpė tūkstančių metų išmintį ir kančias.

Cedriko istorija prasidėjo dešimčia metų vėliau kai jo tauta - Pratiečiai žengė į šį pasaulį. Jis gimė karaliaus Redukanto ir karalienės Matutinijos šeimoje. Redukantas, galima sakyti, jį imdavosi visur kartu. Jis vedžiojo Cedriką po Safyro mišką, pažindino su augalais ir gyvūnais. Vos vaikinui paaugus, tėvas jam į rankas įdavė ginklą.

➳➳➳

- Daugiau jėgos, Cedrikai,- Sušuko Redukantas,- Tu turi išlaikyti kardą blokuojant!

Jaunasis elfas sparčiai mokėsi. Jau būdamas dešimties metų jis puikiai valdė kalaviją. Žinoma, jis dažnai mokėsi kartu su savo bendraamžiais. Pratiečio vaikystė nebuvo išskirtinė ; jis turėjo draugų, visad bendravo, tėvas jį labai mylėjo ir didžiavosi.

Po metų, pavasary, kai žirgai grįžo į Semperivernto pievas, atėjo laikas Cedrikui išmokti jodinėti. Tada jam tebuvo vienuolika. Ristūnas, ant kurio mokėsi joti buvo vardu Lanugas, reiškiantis pūką. Elfas ant žirgo sedėjo nedrąsiai, jo rankos įtemptai laikė vadeles, o kojos spaudėsi prie balno. Žirgas pasileido ristele tiesiai tarp banguojančių žolių. Cedriko veide spindėjo šypsena, o jo tėvas juo begalo didžiavosi.

Diena po dienos Cedrikas jodinėjo ir praktikavosi su kalaviju, kartu su savo tėvu, kuris jam skyrė beveik visą savo laiką. Ir pagaliau, po nepilno pusmečio elfas išmoko joti. Jis puikiai laikėsi ant žirgo, taip pat kaip ir valdė kalaviją. Cedrikas buvo potencialus karys. Ir tapo geru kariu, tik šiek tiek vėliau.

Laikui bėgant Cedrikas augo, vyriškėjo. Išryškėjo jo veido bruožai, raumenys, užaugo ilgi plaukai, kurie spindėjo it saulė savo auksu, ir bangavo lyg jūra.